Velionio vaikams dėl šeimos kapo priežiūros teko kovoti teisme

Palaidojo jau kitą dieną

Šiaulių apygardos teismas pranešė, kad apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Šiaurės Lietuvoje gyventojui paliko atstatytą teisę būti atsakingam už šeimos kapo, kur palaidotas jo tėvas priežiūrą. 

Bylos duomenimis, jautri istorija išsirutuliojo, kai po vyro mirties jo žmona iš antrosios santuokos kapinių laidojimų registravimo žurnale buvo įrašyta kaip atsakinga už minėtą kapavietę.

Tuomet mirusiojo sūnus ir duktė Telšių apylinkės teismui pateikė ieškinį, prašydami pripažinti minėtą įrašą negaliojančiu, paskirti velionio sūnų atsakingu už kapo priežiūrą, priteisti iš atsakovės po 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 3640 eurų bylinėjimosi išlaidų. Našlė prašė ieškinį atmesti.

Teismui mirusiojo sūnus pasakojo, kad apie mirtį antroji tėvo žmona jam telefonu pranešė apie 9 valandą, informuodama, kad laidotuvės - 11 valandą. 

Sūnus dar spėjo atsisveikinti su tėvu, palydėti į paskutinę kelionę. Tačiau užsienyje gyventi dukra tam neturėjo net teorinių šansų. Urna buvo palaidota velionio šeimos kape jau kitą dieną po mirties.

Sūnus teigė, kad savivaldos administracijai prižiūrėti kapavietę prašymą pareiškė jis ir našlė. Kadangi abiem nepavyko susitarti geruoju, seniūnija informavo, kad sprendimo negali priimti, kol neturi visų giminaičių bendro susitarimo.

Suklaidino seniūniją

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sūnaus noras būti atsakingam už kapavietės priežiūrą nepažeidžia įstatymų, kitų žmonių interesų, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, laidojimo papročius bei moralines nuostatas. 

Pastebėta, kad pats leidimas laidoti mirusiojo sutuoktinei buvo išduotas suklaidinus seniūnijos darbuotojus bei informavus, kad nėra kitų artimų giminaičių.

Be to, pažymėta, kad teisę rūpintis artimųjų kapais turi visi žmonės - našlė gali ir toliau aplankyti kapavietę, atnešti gėlių, uždegti žvakių. 

Teismo įsitikinimu, nepaskyrus atsakomybės velionio sūnui šis negalėtų visapusiškai rūpintis priežiūra, o moteris turėtų teisę spręsti dėl kitų žmonių palaidojimo kapavietėje.

Kalbomis apie šoką nepatikėjo

Teismui nekėlė abejonių tai, kad nepranešimas apie tėvo mirtį, skubotas kremavimas, nesitarimas ir nesudarymas galimybių atsisveikinti su mirusiuoju jo pilnamečiams vaikams turėjo esminės įtakos ieškovų patirtų išgyvenimų stiprumui, elgesio ir nuotaikos pokyčiams.

Byloje nustatyta, jog vyro mirties dieną, tiek ir kitą darbo dieną po laidotuvių našlė su savo sūnumi iš bankomato, pasinaudodami mirusiojo kortele, išgrynino tam tikrą pinigų sumą, o dar po kelių dienų iš ryto kreipėsi į valstybės institucijas su prašymais priimti palikimą.

Našlė teisinosi, kad su sūnumi buvo ištikti šoko, ji gėrusi šeimos gydytojo išrašytus raminamuosius vaisus, o viską organizavo ir viskuo rūpinosi neva laidojimo įmonės atstovas, kuris jų pasiūlymų neklausė, tik norėjo greičiau paimti pinigus, o jie nesuprato, kas vyksta ir kaip turi vykti.

Tačiau teisme liudijęs įmonės atstovas pareiškė, kad būtent našlė teigusi norinti, jog „būtų sudegintas šis kūnas ir kuo greičiau", o kad laidotuvės vyko pagal jos pageidavimus. Atsakovės teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus.

Teismas ieškovų ieškinį patenkino visiškai. Tokį sprendimą atsakovė apskundė Šiaulių apygardos teismui, tačiau ir čia nieko nepešė. 

Kaip informavo teismas, teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovės skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ankstesnį sprendimą.

Kolegijos vertinimu, ieškovai su apeliante turėjo lygias teises spręsti dėl jų tėvo laidotuvių organizavimo, bet ši vienasmeniškai jas suorganizavo. 

Šio teismo irgi neįtikino aiškinimas apie šoko būseną - spręstina, jog našlė adekvačiai vertino visą situaciją.