Tiesa, mažai tikėtina, jog pinigai pasieks žmones, kurie JAV kaltinami terorizmu. Amerikoje tai būtų traktuojama kaip teroristų finansinis rėmimas. Tačiau advokatai savo pinigus tikrai pasiims.
Apie Lietuvoje 2004-2006 metais veikusį slaptą JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimą 2009 metais pranešė Amerikos žurnalistai. Lietuva šios informacijos nepatvirtino. 2014 m. apie šį kalėjimą buvo užsiminta JAV Senato ataskaitoje. Lietuva šios informacijos ir vėl nepatvirtino. Nes pas mus vykdoma tik morali, žmogaus prigimtines teises bei laisves ginanti politika. Pasisakanti prieš kankinimus, žeminimus ir t.t.
Be to, neįrodyta, kad koks nors amerikietis žvalgybininkas X, lydimas mūsiškio prokuroro, vedė Mustafą ar Abu į Vilniaus apylinkės teismą. Kad šis leistų Saudo Arabijos piliečius suimti. Ne, vaizdo kameros to nepatvirtina. O jei į teismą nevedė, mūsiškės policijos konvojus nelydėjo, vertėjai nevertėjavo, prokuroras sankcijos neprašė, mūsų tardymo izoliatoriuje nei Mustafa nei Abu nesėdėjo, su mūsiške fauna nebendravo, cigarečių neprašė, tai jų iš viso nebuvo.
Galų gale, o kokios buvo Mustafos ir Abu pravardės? Koks „vierchas" juos asmeniškai pažinojo? Kas užtikrino jiems, musulmonams, teisę melstis? Galime moraliai ištreniruotais veidais toliau pasaulį tikinti, kad joks slaptas kalėjimas neegzistavo. Nei buvusiame Antavilių žirgyne, nei kitur.
Gal kalinių buvo daugiau?
Tik mažytė smulkmena. Jei toliau neigiame buvus slaptą CŽA kalėjimą, tai kodėl neprieštaraudami mokame to nebuvusio kalėjimo kaliniams kompensacijas? Prieš kelis metus, EŽTT sprendimu, išmokėjome 100 tūkst. eurų Abu Zubaidahui ir 30 tūkst. eurų jo gynėjams. Dabar, EŽTT sprendimu, tiek pat užmokėsime Mustafai ir jo gynėjams. Dar tik galvojame ar apskųsti EŽTT Didžiajai kolegijai. Nors ir teigiame, kad kalėjimo nebuvo. Tik žvalgybos paramos centras.
O jei kalėjimo nebuvo, tai kodėl Lietuvoje buvo Abu su Mustafa? Gal jie amerikiečiai žvalgybininkai? Gal turistai? Gal M.K.Čiurlionio galeriją lankė? O jei jie vis dėlto buvo, tai kur garantija, kad vėliau prie Abu ir Mustafos nebus prirašyti ir Abdulos, Abdeliai ir dar bent 16 Mustafų? Jei sugalvos pasipinigauti.
Kas jiems uždraus pareikšti, kad irgi Antaviliuose sėdėjo? Na, šiek tiek buvo ankšta, trūko vietos, bet kažkaip sutilpo. Juk neekonomiška statyti kitame žemės pusrutulyje kalėjimą tik dėl dviejų asmenų. Ir dar civilizuotame krašte. Darant prielaidą, jog necivilizuoti kraštai neturi operos ir baleto teatrų ir asfalto.
Nors kažin, ar tikrai gyvename civilizuotame krašte, jei piliečių panosėje galima statyti nelegalius kalėjimus. Nepavaldžius Lietuvos jurisdikcijai. Amerikos indėnų palikuonys sugeba surasti senosios majų, inkų civilizacijos miestus džiunglėse, o mes nesugebėjome rasti vieno namo Vilniaus priemiestyje. Kol amerikiečiai žurnalistai nebakstelėjo pirštu. O tuometinė valdžia ir toliau muistosi, kad „nieko nebuvo".
„Aš irgi kalėjau!"
O jei taip, kodėl mūsiškiams sukčiams neišbandžius naujos sukčiavimo schemos „Aš irgi kalėjau Antaviliuose. Nes mane supainiojo su Fatma". Pavyzdžiui, koks nors depresijos apimtas, gyvenimu nepatenkintas antavilietis jaučiasi įkalintas nuosavame kūne. Ir dabar, ir 2004-2006 metais. Juk būna taip, kad žmogus savyje neišsitenka. Vienu metu ir juoktis, ir bėgti, ir verkti, ir kopūstienės norisi.
Tegul drožia į mūsiškę prokuratūrą, teismą ir pabando juos įtikinti, kad ir jis sėdėjo slaptame Antavilių kalėjime. Jei Mustafa ir Abu mūsų teisininkų neįtikino, tai neįtikins ir vietinis Petras iš Antavilių. O tada, jei nesusidomės psichiatrai, kodėl nepabandžius kreiptis į EŽTT? Jei CŽA toliau tvirtina, kad Antaviliuose nebuvo Abu ir Mustafos, tai lygiai taip pat tvirtins, kad nebuvo ir Petro.
2004-2006 metais Lietuvos prezidentas buvo Valdas Adamkus, Valstybės saugumo departamentui vadovavo Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius. Aišku, visi „nieko nežinojo". Matyt, amerikiečiai slapčia su dviem kaliniais ir plytomis bei cementu kelnių kišenėse nusileido į Antavilius desantu. Be jokios vietinių valdininkų pagalbos suradę tuščias, neinventorizuotas patalpas ir sušukę „Eureka! Čia bus kalėjimas! Netrukdykite dirbti!"
Ir puolė vykdyti neteisėtas kalėjimo statybas, nesuderintas su vietos valdžia, geriau kalbančia lenkiškai nei angliškai, architektais, darbo sauga. Ir visomis kitomis inspekcijomis. Ir be vietinių meistriukų pagalbos. Ruošė, statė kalėjimą net vietinių vaikų nepastebėti. Matyt, vietiniai vaikai lindėjo socialiniuose tinkluose ir nė karto neiškėlė kojos į lauką.
Jei tokių stebuklų būna, tai kas galėtų paneigti, kad koks nors slaptas kalėjimas ir dabar Lietuvoje stūkso. Su užrašu, kad tai aukštos įtampos transformatorinė. Nelįsk, nes nutrenks. Gal šįkart tas kalėjimas ne amerikiečių, bet latvių ar portugalų? Be to, kas galėtų paneigti, kad CŽA slaptasis kalėjimas tik pakeitė savo dislokaciją. Dabar veikia ne Antaviliuose, bet Kukučiuose?
Pavaitojimai
O dabar pažvelkime į buvusio-nebuvusio kalėjimo situaciją moraliniu aspektu. 2004-2006-ieji. Lietuvoje bent trys aukščiausioje valdžioje esantys žmonės žino, kad slaptas kalėjimas egzistuoja. Kad jame kankinami, tardomi žmonės. Tačiau Lietuvos piliečiams apie tai nė kriūkt. Pataikūniškai stengiamasi įtikti CŽA.
V.Adamkus savo memuaruose vaitoja apie Viktoro Uspaskicho nesutarimus su Algirdu Mykolu Brazausku. Vaitoja apie Jono Pauliaus II mirtį. Rengia prezidentūroje maldos pusryčius, susitinka su žymiu žmogaus teisių gynėju Sergejumi Kovaliovu. Tačiau, nors ir uolus katalikas, nieko „nežino" apie Antavilių kalinius. O prokurorai, nieko nežinantys, kas dedasi jų pašonėje, Antaviliuose, mieliau vyksta į Maskvą. Kad universitete išsiaiškintų, ar V.Uspaskicho aukštojo mokslo diplomas yra tikras. Et, kiek maža tikrumo Lietuvoje! Ir anksčiau, ir dabar!
Rašyti komentarą