Rolandas Paulauskas: "Laisvai apsieitume ir be premjero"

„Visi matome dabartinį konfliktą tarp premjerės ir prezidento. Jie niekaip nesusitaria, kuriam iš jų valstybei atstovauti Briuselyje. Atstovavimo klausimas buvo svarstomas ir kuriant Konstituciją.

Tada prezidentu buvo numatomas vienas žmogus, kuris ir šiandien atgaline tvarka nori prezidento vardą gauti. Tai kai buvo svarstoma Konstitucija, jo šalininkai pasisakė už tai, kad prezidentas neatsakingas už vidaus politiką. Dėl to kilo didžiulis ginčas.

Man tada atrodė visiška nesąmonė, kad šalies vadovas neatsako už vidaus politiką, nes kam jis tada iš viso reikalingas. Aš pats asmeniškai įtikinau į Konstitucijos projektą įrašyti, kad prezidentas atsakingas už vidaus politiką.

Kai projektas buvo atiduotas referendumui, buvau tikras, kad nuostata išliko. Tačiau po kurio laiko apsižiūrėjau, kad tos nuostatos nebeliko.

Tai reiškia, kad kažkas suklastojo galutinį Konstitucijos projekto variantą. Tai - valstybinis nusikaltimas, bet kadangi tai labai seniai buvo, neprisikasime iki to, kas tą padarė. Kodėl padarė - aišku: tuo metu visi galvojo, kad prezidentu taps tas, kuris juo taip ir netapo.

O jo šalininkai, suprasdami, jog jis nelabai susigaudo vidaus politikoje, tą nuostatą ir norėjo išimti", - istoriją priminė R.Paulauskas.

Pasak jo, kadangi daugelyje pasaulio valstybių buvo ir prezidento, ir premjero pareigybės, niekam ir į galvą neatėjo į Lietuvos Konstituciją neįrašyti jų abiejų.

„Tačiau kas dabar atsitinka? Pastarieji keli prezidentai - Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda - neturėjo partinio palaikymo Seime, buvo šalia partijų.

Todėl prezidento, nors jis ir turi įstatymų leidybos teisę, iniciatyvos būna palaidojamos, nes jis Seime neturi savų žmonių. Ir ypač, jei nėra labai karingas. Todėl, manau, rašant Konstituciją šį valdžių pasidalijimo klausimą buvo galima išspręsti kitaip. Pavyzdžiui, JAV prezidentas tuo pačiu yra ir premjeras.

Todėl mes ir Lietuvoje, arba turime prezidentui suteikti itin dideles papildomas galias (atsakomybę už vidaus politiką, teisę rengti referendumus be parašų rinkimo, kas būtų labai stiprus ginklas prieš Seimą), arba sumažiname jo galias, kad jis taptų dekoratyvinis, kaip yra Vokietijoje ar Austrijoje.

Ten mes žinome kanclerius, o prezidentų pavardes mažai kas ir žino. O Lietuvoje valdžių galios nesubalansuotos, todėl konfliktas tarp Ingridos Šimonytės ir G.Nausėdos įgavo valstybę griaunantį mastą. Dvi valdžios tarp savęs ginčijasi, o nuo to kenčia valstybės gyvenimas", - akcentavo signataras.

Jo teigimu, galimas ir dar vienas variantas.

„Kad būtų kaip JAV: žmogus, kuris tampa prezidentu, tampa ir Vyriausybės vadovu. Tada mes išvengtume pjautynių, sutaupytume krūvą pinigų. O dabar yra dvi institucijos, dubliuojančios viena kitą.

Tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva pakaktų vieno žmogaus. Tas, kas tampa premjeru, savaime gauna prezidento vardą. JAV yra atvirkščiai: prezidentas formuoja Vyriausybę. Toks variantas irgi galimas, tačiau jei prezidentu tapęs žmogus formuotų Vyriausybę, jis Seime neturėtų palaikymo.

Mat Jungtinėse Valstijose, nors partijų registruota labai daug, rinkimų barjerą praeina tik dvi ir taip tęsiasi šimtmečiais. Todėl toks variantas Lietuvai nelabai tinkamas, nes pas mus rinkimų barjerą praeina daug partijų.

Todėl logiškiau būtų, kad tie, kurie suformuoja koaliciją, išsirenka premjerą, kuris tampa ir prezidentu", - svarstė R. Paulauskas.

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas Paulauskas. / delfi.lt

Kartu jis priminė, kad dabar atsirado veikėjų, kurie norėtų pakeisti Seimo rinkimų sistemą - padaryti vien mažoritarinę ar vien proporcinę. Signataro teigimu, tie, kurie kūrė šią sistemą, klaidos nepadarė, nusprendę, kad rinkimų sistema būtų mišri.

„Įsivaizduokite, kad rinkimai būtų tik mažoritariniai. Išrenkame 141 asmenybę, prezidentas išrinktas atskirai, o jis turi kažkam pasiūlyti formuoti Vyriausybę. Ir kaip tada ta 141 asmenybė susitars, kas bus premjeras?

Asmenybės vis tiek turės suformuoti daugumą, kuri pasiūlytų premjerą, tačiau tam sugaiš daug ilgiau.

Žmonės vis nori pataisyti rinkimų sistemą, užmiršdami, kad pasaulis jau pagalvojo už juos. Visi variantai seniai išbandyti, visur išryškėjo pliusai ir minusai, todėl mes ir pasirinkome, kad pusę Seimo žmonės rinktųsi iš asmenybių, pusę - iš partijų", - akcentavo R.Paulauskas.