Rolandas Paksas kvies didvyrį pralėkti „Lituanica“

Per visą Nepriklausomybės laiką, regis, nebuvo įstabesnio ir tuo pačiu labiau kraują savo drąsa stingdančio poelgio, kaip A.Valujavičiaus yrimasis valtimi per Atlantą.

Ištvėręs 120 dienų ir naktų vienas su nenuspėjama gamtos galybe, su žmogui būdingu pragaru, galinčiu sugniuždyti patį didžiausią pasiryžimą, didvyris kaip niekur nieko prišvartavo „Lituanicą" prie Amerikos krantų.

Pašlovino Lietuvą ir savo žygiu pagerbė legendinius lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną.

Šitoje vietoje pasakojimą nutraukime ir persikelkime į Paluknį, kur jau antri metai angare stovi unikalus lėktuvas „Bellanca CH-300". Vienas iš dviejų likusių visame pasaulyje.

Kaip du vandens lašai panašus į Dariaus ir Girėno „Lituanicą" (jų gamykliniai numeriai atitinkamai Nr. 133 ir Nr.137). Kanados šiaurėje rasto vienmotorio lėktuvo „Bellanca" pirkimo sutartį prezidentas Rolandas Paksas pasirašė prieš dvejus metus vasarą, sutikdamas savo 65 metų sukaktį.

Priešžiemyje išardyto orlaivio dalys jau buvo Lietuvoje, o praėjusių metų kovą įvyko lėktuvo pirmasis skrydis mūsų dangumi.

Sunku pervertinti prezidento R.Pakso pastangas ir investicijas praturtinant Lietuvos istorinį paveldą unikaliu lėktuvu, netikėtai tapusiu dar vienu išbandymu ir pačiam lakūnui.

Kadaise nerūpestingam pilotų pokalbyje užgimusi mintis apie Dariaus ir Girėno „Lituanicą", šiandien kankina dilema: išsaugoti legendinę „Bellancą" ateitiems kartoms, ar ją laužyti, ardyti, keisti, tobulinti, modifikuoti, - kitaip tariant, rengti skrydžiui legendinių lakūnų keliu, nors aviacijos specialistai kraipo galvas, netikėdami 1929 metų gamybos lėktuvo galimybėmis.

- Liepos 17 dieną sueis 90 metų, kai, perskridę Atlantą lėktuvu „Lituanica", likus iki Lietuvos vos 650 km, žuvo Lietuvos didvyriai S.Darius ir S.Girėnas. Minėsime? - „Respublika" paklausė Rolando PAKSO.

- Deja, mūsų valstybės institucijos nepastebėjo šios sukakties, nesugebėjo paskelbti šių metų Dariaus ir Girėno metais.

Matyt, vėl bus pasitenkinta kokia nors konferencija (jos vis dažniau tampa pinigų sunkimo mašinomis), kokiais nors pranešimais ir vėliavėlių pamojavimais, o A.Valujavičius, paskyręs savo žygdarbį lakūnų atminimui, padarė daugiau, negu visos valstybės institucijos kartu sudėjus.

Jis patraukė paskui save daugybę žmonių, kurie nebūtinai taps lakūnais, nebūtinai taps jūrininkais arba nebūtinai taip pat galynėsis su Atlantu, bet jie taps nuoširdesni, labiau tikslo siekiantys, - taps geresni ir vieningesni.

- Iki šiol yra įvairių pasvarstymų, kodėl Dariaus ir Girėno skrydis baigėsi tragiškai. Kuriai versijai linkęs pritarti jūs?

- Tų versijų yra gana daug: nuo kulkų, pataikiusių į orlaivį skrendant virš Vokietijos, iki techninio gedimo ir žmogiško nuovargio. Yra žinomos ir oficialios katastrofos tyrimo išvados, pasirašytos tuometinio karo aviacijos viršininko Antano Gustaičio.

Jo vadovaujama komisija priėjo išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir variklio darbo sutrikimų.

Aš irgi turiu savo versiją, labai trumpai bandysiu ją išdėstyti. Kaip žinome, iš Čikagos, kur lėktuvas ir buvo pakrikštytas, Darius ir Girėnas 1933 metų gegužės 6 dieną atskrido į Niujorką ir apsistoję viešbutyje ėmė laukti skrydžiui per Atlantą tinkamo oro.

Jie, žinoma, nesėdėjo rankų sudėję, tobulino įgūdžius, stebėjo meteorologinius duomenis, tikrino lėktuvo prietaisus,- žodžiu, kelionei ruošėsi rimtai ir atsakingai.

Jie gaudavo labai daug Amerikos lietuvių laiškų, susirūpinusių, gera linkinčių, bet tarp palaikančių buvo nemažai ir puolančių ir net abejojančių jų sąžiningumu.

Daugiau mažiau jų skrydį finansiškai rėmę lietuviai piktinosi, kodėl jie delsia leistis į kelionę, išmetinėjo, gal jie yra apsimetėliai sukčiai, puoselėjantys planą pasprukti su jų pinigais, - šitie faktai yra aprašyti ir S.Dariaus dienoraštyje, ir kituose dokumentuose.

Man intuicija sako, kad jie galbūt nebeatlaikė to negatyvaus spaudimo ir nebelaukdami palankių oro sąlygų liepos 15 dieną priėmė sprendimą skristi vos ne į audrą. Dievai žino, gal palaukę porą dienų būtų ramiai pasiekę Lietuvą...

- Turbūt ir jūs sulaukiat klausimų, jeigu skrisite per vandenyną, tai kada?

- Mano kaimynas, atsisveikindamas tarė: „Gal nesimatysim kokį mėnesį, kitą, bet jeigu skrisi per Atlantą, linkiu sėkmės". (Juokiasi.) Paprastai į klausimą, kada skrisiu, atsakau: tada, kai būsiu pasirengęs.

O būsiu pasirengęs tada, kai atitinkamai bus parengtas lėktuvas.

Aš jau žinau, kuo jis serga, ką jau sugebėjom padaryti ir ką dar reikės nuveikti, kad jis toks būtų: jau turime atlikę sparno, variklio parametrų, sraigto skaičiuoklę, apie tai pora A.Gustaičio aviacijos instituto studentų yra padarę magistro darbus.

Mes užsakėme net apklausą, kiek Lietuvos žmonėms svarbus Dariaus ir Girėno žygdarbis, nes negali spręsti pagal tai, kaip nusileidus kažkuriame oro uoste su „Bellanca", tave apspinta žmonės, jų akyse - ašaros, jie čiupinėja lėktuvą, džiaugiasi, - pagal jų reakciją spręsti apie visą Lietuvą, matyt, būtų tas pat, kaip gyventi įsivaizduojamam burbule.

Paprašyti išrikiuoti jiems svarbiausias Lietuvos istorijos datas, žmonės Dariaus ir Girėno žygdarbiui skyrė trečią poziciją po Kovo 11 ir Vasario 16 datų. Apklausa parodė, kad 30 proc. apklaustųjų žino, kad „Lituanicos" analogas - jau Lietuvoje.

Labai norėčiau išskirti vieną dalyką, kurio man nepavyksta akcentuoti, kalbant su jūsų kolegomis, susitelkiantiems ties klausimu, kada skrisiu. Gal skridimas nėra pats svarbiausias dalykas? (Jau 2006 metais, skrisdamas aplink pasaulį, esu įveikęs Atlantą vienmotoriu lėktuvu, yra ir daugiau lietuvių, padariusių tą patį.)

Manau, esmė yra Dariaus ir Girėno legendos pratęsimas. Lėktuvas savaime jau yra istorinė vertybė, bet koks muziejus priimtų tokį orlaivį su džiaugsmu ir galbūt tik mano vardo skambesys trukdo politikams įvertinti šito fakto svarbą.

Štai kas yra svarbiausia šiuo metu ir jeigu turėtume galimybę paklausti herojiškų lakūnų nuomonės, skristi ar neskristi jų keliu per vandenyną, manau, visų pirma jie pasisakytų už tautiniais pagrindais stiprinamą valstybę.

Žinoma, skrydis nepakenktų, nes 70 proc. apklausos dalyvių pasakė, kad jis pakeltų lietuvių savivertę, jie didžiuotųsi, jei tai įvyktų.

Kai prieškario herojai ruošė skrydžiui savo „Bellancą", jis buvo to laikotarpio aviacijos šablonas, į jį buvo orientuota visa aviacijos pramonė, tad, be finansinių, nebuvo didelių problemų jį pertvarkant sudėtingam skrydžiui.

Jiems teko pailginti lėktuvo sparnus, sustiprinti jo uodegą ir stabilizatorių, rasti kur pasidėti didelį kiekį degalų bei tepalų ir t.t.

Šiandien šis uždavinys yra kur kas sudėtingesnis, nekalbant apie finansus, draudimo reikalus ir pan. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad jeigu nepertvarkytam ir prikimštam degalų orlaiviui, kuriam daugiau kaip 90 metų, ir pavyktų atsiplėšti nuo pakilimo tako ir nesubyrėti pakilus, sėkmės ir nesėkmės šansų būtų apylygiai 50:50.

Na, duodu sau 5 metus svarstymams, ieškojimams ir darbui: pavyks pasiekti šioje srityje pažangos, bus puiku, jei nepavyks, būsiu savotiškai prisidėjęs, kad tas lėktuvas yra čia ir džiugina Lietuvos gyventojus.

- „Gyvenimas yra drąsus nuotykis arba niekas", - pacituosiu mūsų dienų herojų A.Valujavičių. Dabar esate atsidūręs ramesniame krante?

- Vakar susitikęs su kolega ėmiau lenkt pirštus, kiek 1996 -2019 metais būdamas politikoje „uždirbau taškų": vieną konstitucinę pataisą, Konstitucinio teismo prilyginamus Konstitucijai sprendimus, gal net apie 20 įstatymų, kurie buvo taikomi tik man vienam, pakeliui dar 20-25 bylas (administracines, baudžiamąsias, konstitucines), kurios visos subliuško, nes iš tiesų buvo politinės...

Tokį gražų kraitį surinkęs, didžiuojuosi, kad jį pakėliau, ir dėkoju Dievui, kad mane išvadavo nuo tuščių pokalbių, nuo tuščių pasisėdėjimų, nieko nesprendžiančių, tuščių konferencijų, tuščio oro virpėjimo, nes gyvenimas yra laikas.

Neperdėsiu sakydamas, kad puikiai matau, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tarp eilučių, tarp žodžių matau paslėptus giluminius procesus, veiksmus, jų šaknis.

Kai jaunas ateini į politiką, tariesi daug galintis nuveikti, nes nieko apie tuos procesus nežinai. Bet kai daug žinai, tau nebeleidžiama nieko padaryt.

Būdamas jaunesnio amžiaus karštai kimbi į darbus, nes nežinai, kaip tai bus sudėtinga, ir net pajutęs, kad sudėtinga, darai vis tiek. Bet, pamatę, kad politinėje terpėje esi it vienišas vilkas, nedraugai apsmaigsto tave raudonomis vėliavėlėmis ir neleisdami ištrūkt laiko tol, kol tampi nebepavojingas.

Nuo to spektaklio, nuo to gerai sužaisto falšo, kuris buvo pavadintas apkalta, praėjo 20 metų. Ir tiktai metai, kai priimta Konstitucijos pataisa, leidžianti vėl grįžti į politinę areną.

Pasakymas, kad visa, kas nenužudo mūsų, tik sustiprina, manau, nėra teisingas. Daugelis žmonių po fizinių ir psichologinių išbandymų lieka paliegę tiek kūnu, tiek dvasia. Aš tikiuosi, kad man pavyko nesusiluošinti.

- Prieš dešimtmetį mums kalbantis teigėte žinąs, kaip reikėtų vairuoti mūsų valstybę.

- Ir dabar, perėjęs teismų struktūrų trintuves, patikėkit, tikrai žinau, tik klausimas, ar tai pavyktų, ar antrą kartą nekiltų tokia pati situacija. Didelis klausimas, prasmės klausimas

. Daugelis žmonių stebisi, kaip priiminėjami valstybei ne tik neparankūs, bet net kenkiantys sprendimai. Jeigu jiems pavyktų pakeisti žiūros kampą, jeigu jie susivoktų, kam tas naudinga, viskas sukristų į savo vietas.

Juk priimami tokie sprendimai, kurie esti naudingi sau, šeimos nariams, draugams, Užjūrio šeimininkams.

Pakeitę žiūros kampą matytų, kad norint įveikti sisteminį gelžbetonį, lemiantį Lietuvos kryptį, reikia kokio nors sizifo ar heraklio ar pagaliau visos kompanijos tokių gigantų.

Lietuvos laivas plaukia ta kryptimi, kuria yra sucementuotas, kitaip tarus, užprogramuotas.

Naivūs žmonės, kurie galvoja, kad užėmus vienokią ar kitokią poziciją, pasakius „į kairę", visi žygiuos į kairę, pasakius „į dešinę", puls ten link, - taip nėra ir taip nebus. Šiandien tikėjimo manyje, matant valstybės situaciją, kur kas mažiau.

Matau kolosalų Briuselio ir užjūrio globalistų įtakos sustiprėjimą ir kol kas Lietuvoje nematau tvirto stuburo, tvirtos pozicijos, galinčios tam pasipriešinti.

Bet vis dėlto tikiu, kad atsiradus trims šimtams, arba blogiausiu atveju, šimtui viena kryptimi žiūrinčių ir vieną siekį turinčių žmonių raktinėse valstybės pozicijose, tą kryptį būtų galima pradėti keisti, ir visos dėlės, siurbiančios valstybės gyvastį, manau, palengvėle imtų nykti paliktos be maitinimo šaltinio.

- Nors nemėgstate būti lyginamas su prezidentu Gitanu Nausėda, vis dėlto paklausiu: ar pats matote bent šiokį tokį jųdviejų politikos panašumą?

- Prisimenu, kadencijos pradžioje sukviečiau visų svarbiausių valstybės institucijų vadovus ir mes prezidentūros kieme pasodinome „vienybės" medį - ąžuoliuką, savaime suprantama, įsipareigodami dėti pastangas, kad visuomenėje darnos būtų kuo daugiau.

Šiandien, kai susipriešinimas lyg kurstomas laužas vis didėja, plinta, norėtųsi paklausti prezidentą apie jo indėlį puoselėjant santarvę tautoje.

Žinoma, suprantu, kad prezidentui, iki tol nebuvusiam politikoje ir neturinčiam tvirtos partijos ar politikų atramos, reikia būti genialiam kaip Bismarkui, kad pavyktų išlaikyti savo politikos nuoseklumą.

Krenta į akis prezidento nepastovumas: kartais jis nori būti globalistų farvateryje, bet neradęs ten tikėtos konservatorių paramos, pritarimo ima ieškoti priešingoje pusėje.

Prezidentą pažįstu tik iš jo kalbų, televizijos vaizdų, ir sakysiu tiesiai: man nepatinka užsienio politika nuo veiksmų Kinijos bei Taivanio atžvilgiu iki vaikėziškų pamokymų pasaulio valstybių lyderiams. Už ją, pasak Konstitucijos, atsako prezidentas, ją formuojantis ranka rankon su vyriausybe.

Prezidento laikysena verstų manyti, kad prieštaringa užsienio politika jam priimtina, nes priešingu atveju sulauktume atitinkamų veiksmų, na, jeigu ne veiksmų (keisti užsienio reikalų ministro prezidentui neleistų valdančioji koalicija), tai bent atitinkamų pareiškimų...

- Nemetėt įpročio užsirašyti, ką kokiais metais planuojate nuveikti?

- Be abejo, kaip ir kasmet, pasižymiu, ką kurioje srityje (versle, knygų skaityme, oreivystėje ir pan.) ketinu nuveikti, paskui būna įdomu peržvelgti, ar viską pavyko padaryti.

Šiemet jau esame numatę, kur pasirodysime su akrobatinio skraidymo grupe ANBO, kur skraidysime su „Bellanca".

Galbūt vasarą atsiras ir toks sostinių - Vilnius - Trakai - Kernavė - Kaunas - maršrutas. Pernai dalyvavome daugelyje renginių Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, džiuginom žmonių širdis.

Šiemet norisi kuo daugiau žmonių paskraidinti legendinius Dariaus ir Girėno laikus menančiu lėktuvu: tų, kurie to nori, tų, kurie to nusipelnę, kurie savo darbais garsina Lietuvą. Ir jeigu mūsų didvyris A.Valujavičius, nebus linkęs vandens priešpastatyti dangui, mielai pakviesiu jį į orlaivį „Lituanicą" su manimi pralėkti viršum Lietuvos.