Pokytis Lietuvos energetikoje – įjungiama dujų magistralė į Europą

Po SGD terminalo – svarbiausias dujų projektas

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, Europos Sąjunga paniro į diskusijas dėl energijos išteklių iš Maskvos atsisakymo. Baltijos šalys šiuo metu neperka dujų iš Rusijos.

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) pirmininkas Renatas Pocius „Delfi“ sakė, kad bet kuri nauja alternatyva, jeigu padeda sumažinti priklausomybę nuo Rusijos, šiandien yra labai reikšminga.

„GIPL – labai svarbus dujotiekis ir saugumo prasme, ir kartu mūsų (Klaipėdos SGD) terminalo panaudojimo prasme, nes nemaža pajėgumų dalis terminale šiems metams rezervuota būtent dujų eksportui į Lenkiją“, – teigia R. Pocius.

„Mūsų vartotojams dėl to, kad terminalas dirbs maksimaliai apkrautas, sumažės našta dėl dujų saugumo dedamosios“, – priduria reguliuotojo vadovas.

Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas sako, kad dar iki Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo buvo įvertinta jungties su Lenkija svarba.

„Netgi anksčiau, nei buvo pastatytas Klaipėdos terminalas, buvo atlikta tokia studija, kurioje kaip tik ta jungtis su Lenkija buvo laikoma labai svarbi Baltijos šalių integracijai į Europos dujų tinklus. Be jokių abejonių, jos svarba dabar dar labiau išaugo.

Matome, kad tas dujotiekis gali veikti ir į vieną, ir į kitą pusę. Ir dabar jau girdime, kad lenkai yra užsisakę dujų per Klaipėdos terminalą. O galimi ir kiti variantai, kad Lietuva pirks dujas iš tos pusės“, – sako V. Jankauskas.

Anot jo, Lietuva per maža, kad galėtų savąja dujų infrastruktūra daryti didelės įtakos regionui, tačiau kriziniais laikotarpiais irgi gali ateiti į pagalbą.

„Mes galime pasigirti bent jau tuo, kad galime padėti, kad štai šiuo atveju mes galime padėti Lenkijai – daug didesnei, kurios poreikiai penkis kartus didesni negu Lietuvos (...)

Dar yra planai išplėsti Klaipėdos terminalo pajėgumus, nes matome šitų įvykių kontekste, kad tie suskystintųjų dujų terminalai, bendrai suskystintosios dujos tampa svarbesnės už vamzdį, nes tie, kurie turi priėjimą prie suskystintų dujų, jie mažiau bijo kažkokių Rusijos išsigalvojimų“, – sako ekspertas.

Dujotiekis į bendrą Europos Sąjungos (ES) energetikos rinką integruoja Baltijos šalis ir Suomiją, kurios iki šiol žemyniniu keliu dujas galėjo įsigyti tik iš Rusijos.

GIPL pradėtas statyti 2020 metų sausį ir baigtas 2021-ųjų pabaigoje. Lietuvos teritorijoje jo ilgis siekia 165 kilometrus, o investicijos į jį šalyje – 116 mln. Eur.

Projektą įgyvendino Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatorius „Amber Grid“ ir Lenkijos bendrovė „Gaz-System“.

Magistralę tiesė bendrovių „Alvora“ ir „Šiaulių dujotiekio statyba“ konsorciumas. 80 mln. eurų vertės (be PVM) statybos sutartį su „Alvora“ operatorius pasirašė 2019 gruodį.

Tiesa, projekto įgyvendinimą buvo aptemdę ir teisminiai ginčai, kai antroje vietoje konkurse likusi bendrovė „MT Group“ skundė operatoriaus sprendimą nugalėtoja pripažinti „Alvorą“. Vėliau buvo sudaryta taikos sutartis ir teismas pernai rugpjūtį nutraukė bylą.

Plieninius vamzdžius iki Lenkijos sienos tiekė konkursą laimėjusi Lenkijos bendrovė „Izostal“.

Perspektyvos: srautai, kainodara

Pasirengimas GIPL (angl. Gas Interconnection Poland–Lithuania) statybai nebuvo paprastas, nes tam, kad gautų europinį finansavimą, reikėjo sutarti dėl kaštų pasidalijimo.

„GIPL atveju situacija buvo tokia: Lenkijai pagal visus skaičiavimus, buvo neigiama nauda, nes pas juos labai ilgas vamzdis, labai daug investicijų ir naudos buvo mažesnės. Mūsų atveju – Lietuvos, Latvijos, Estijos – ta grynoji nauda buvo teigiama.

Tai jeigu Lenkijos grynoji nauda neigiama, mes turime visos šalys kompensuoti tiek, kad ta nauda būtų nulinė, kitaip sakant, kad Lenkija nepatirtų minuso“, – aiškino VERT pirmininkas R. Pocius.

Jis komentavo, kad kompromisą dėl kaštų lengviau buvo pavykę rasti sinchronizuojant elektros tinklus su Europa, tačiau GIPL atveju situacija buvo sudėtingesnė. Galiausiai viskas išsisprendė ir ES finansavimas buvo suteiktas.

„Procesas buvo pakankamai sudėtingas, jis truko ne vienus metus. Mums, reguliuotojams, tarpusavyje nepavyko susitarti. Jeigu reguliuotojams nepavyksta susitarti dėl kaštų naudos, tai viskas nukeliauja į Europos reguliuotojų tarybą“, – prisiminė R. Pocius.

V. Jankauskas atkreipia dėmesį, kad norint „idealiai“ integruoti Baltijos šalis į Europos dujų tinklą, praverstų susitarti dėl kainodaros dujotiekyje.

„Dabar mūsų reguliuotojai kalbasi su Lenkijos, Vokietijos reguliuotoju apie tai, kad reikėtų pašalinti pasienio tarifus. Estija, Latvija ir Suomija jau pasidarė juos, nebėra tų sienos kirtimo tarifų, tai tada jau būtų idealiai integruotos Baltijos šalys, mes veiktume vienoje didelėje rinkoje“, – sakė V. Jankauskas.

R. Pocius teigia, kad derybos vyksta, o tarifų panaikinimas išties būtų naudingas Lietuvos vartotojams.

„Kai šiandien yra tie tarifai ant sienų, pavyzdžiui, Vokietijos-Lenkijos, Lenkijos-Lietuvos, jie sumuojasi, tada tas dujų produktas labai išbrangsta (...) Jeigu nėra tų tarifų, dujos juda laisvai. Tai čia toks siekis ilguoju laikotarpiu“, – kalbėjo reguliuotojo vadovas.

Lietuvos pusėje dujotiekių jungties pradžios taškas įrengtas šalia Jauniūnų dujų kompresorių stoties, esančios netoli Vilniaus. Dujotiekis Lenkijoje prijungtas prie Holovčycių (Holowczyce) dujų kompresorių soties.

GIPL paklotas po didžiausiomis Lietuvos upėmis Nemunu ir Nerimi, taikant aplinką tausojantį horizontalaus kryptinio gręžimo metodą. Atlikti masiniai archeologiniai tyrinėjimai, pastatyta Santakos dujų apskaitos ir slėgio reguliavimo stotis.

Regione – dujinės infrastruktūros plėtra

Po Rusijos invazijos į Ukrainą ir grasinimų atjungti dujas Europai, jeigu pirkėjai nemokės už jas rubliais, Baltijos šalyse atgijo diskusijos dėl SGD terminalų. Lietuva tokį turi, bet apie tai ėmė svarstyti Estija ir Suomija, o kartu ir Latvija.

V. Jankauskas, paklaustas, kiek terminalų reikėtų rytinei Baltijos jūros pakrantei, linkęs manyti, kad dviejų (skaičiuojant su Lietuvos) užtektų.

„Kaip vertinsi. Kažkada anksčiau, kai dar tą terminalą planavome, terminalai buvo laikomi kaip papildomas saugumo garantas. Bet dabar matome, kad jie tampa pagrindiniu dujų importo būdu. Ir čia jau visiškai nekeista, kad visi kalba apie juos“, – pastebi ekspertas.

Jis kartu priduria, kad jeigu terminalą pastatytų Estija ir Suomija, tuomet Latvijos analizuojama SGD infrastruktūra būtų perteklinė.

„Bet vertinant realiai, jeigu Estija, Suomija pasistatys, tai apie Latvijos nėra ko kalbėti. Tuo labiau, prisiminkime, Estijoje tas dujų suvartojimas yra juokingai mažas, penkis kartus mažiau negu Lietuvoje, apie pusę milijardo kubinių metrų, ir praktiškai jie nelabai tas dujas ir vertina“, – sako V. Jankauskas.

Ekspertas pažymi, kad ir Lietuva turėtų pradėti vertinti dujas mažiau, kadangi šalies energetika tolsta nuo šios žaliavos, o tarp didžiųjų vartotojų likusi tik Jonavos trąšų gamykla „Achema“, gal dar Vilnius, kurio šilumos ūkyje nemenką dalį tebesudaro dujos.

GIPL pajėgumai leis Baltijos šalių kryptimi transportuoti iki 27 teravatvalandžių (TWh) gamtinių dujų per metus, Lenkijos kryptimi – iki 21 TWh per metus. Dujotiekio komercinė veikla prasideda dujų transportavimu iš Lietuvos į Lenkiją.

GIPL ilgis abiejose šalyse yra 508 km. Bendra projekto vertė siekia apie 500 mln. Eur, daugiau kaip 60 proc. lėšų skyrė Europos Komisija. Prie finansavimo prisideda ir Latvijos bei Estijos dujų perdavimo sistemos operatoriai.

Dujotiekio atidarymo ceremonija vyks kitą savaitę.