Po daug triukšmo – kuklūs rezultatai: lenkiškų raidžių pase panoro vos 650 asmenų

Lenkiškos raidės asmens dokumentuose ilgus metus buvo vienas iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) rinkiminių arkliukų: lenkiškų raidžių klausimu bandyta priminti apie save prieš rinkimus, patraukti rinkėjus.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, kol LLRA-KŠS buvo Seimo valdančiojoje daugumoje (2016–2017 m. kadencijoje), pastarasis klausimas, rodos, taip niekad ir nebuvo rimtai spręstas – pamojavome lenkiškomis raidėmis prieš rinkimus, ir gana. Lenkiški rašmenys pasuose buvo įteisinti tik tuomet, kai to rimtai ėmėsi teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.

Prisiminus, koks triukšmas prieš keletą metų kildavo dėl lenkiškų raidžių, atrodo, kad pastarųjų reikėjo tūkstančiams Vilnijos krašto gyventojų. Tačiau Teisingumo ministerija Alfa.lt nurodė, kad per pastaruosius dvejus metus pavardes Lietuvoje pasikeitė 861 žmogus, o iš jų 650 reikėjo lenkiškų raidžių.

Ką parodo toks skaičius? Gal nelabai kam ir reikėjo tų raidžių?

Pasak politologo Vytauto Dumbliausko, tokie skaičiai parodo, kad nereikėjo dėl šios reformos kelti tiek daug šaršalo, kiek jo buvo. Nepaisant to, politologo teigimu, tokia reforma buvo reikalinga.

„Tų raidžių reikėjo, nes čia ne vien dėl, pavyzdžiui, lenkų buvo padaryta reforma, bet ir dėl lietuvaičių moterų, kurios ištekėjo už užsieniečių, kurių pavardėse buvo q, x arba w. Jos negalėdavo užrašyti savo vyro pavardės autentiškai.

O tie skaičiai rodo, kad nereikėjo dėl to kelti tiek daug triukšmo, kiek jo buvo. Skaičiai pasako, kad triukšmas šiek tiek buvo perdėtas, švelniai tariant“, – aiškino pašnekovas.

Kad toks įstatymas buvo reikalingas, sako ir politologas Bernaras Ivanovas: „Esmė ne tokia, kam ko reikia, bet pats principas. Manau, žmogus turi teisę į savo vardą ir pavardę.

Tai dalykas, kuris nekvestionuojamas. Jau kas kas, bet versti žmogų rašyti vardą ir pavardę kažkaip iškraipytai ar derinant su viena ar kita kalba kažkaip nėra labai teisinga.

Aišku, jeigu yra kokie nors hieroglifiniai užrašai vienoje ar kitoje valstybėje, tai čia viena. Bet jeigu, pavyzdžiui, mes gyvename ne Kinijoje ir ne Japonijoje, tai manau, reikia priimti tokią europinę ir civilizuotą praktiką. Žmonės turi teisę rašyti taip, kaip jiems nuo gimimo yra paskirta“, – sako B. Ivanovas.