Paskelbė ekologinio chuliganizmo akciją

Deja, atsakingo požiūrio į gamtos turtus trūkumas lemia ir retų augalų likimus. Gamtininkas, botanikas Mindaugas Ryla neseniai atkreipė dėmesį į nežabotą vos prieš keletą metų iš Lietuvos raudonosios knygos išbraukto augalo meškinio česnako augaviečių siaubimą. Ateinama net su pjautuvais. Šie kaip tik dabar dygstantys ir labai gražiai žydintys augalai tarpsta ir mūsų, Vakarų Lietuvos, regione. Minijos slėniuose augantys česnakai taip pat kiekvieną pavasarį susilaukia žoliautojų desantų.

Pasipiktinęs esama situacija, kai net žolininkų bendruomenė skatina skinti minėtus augalus, priskirdami jiems kone mistines gydomąsias savybes, M. Ryla sugalvojo akciją: „Apšlapink meškinį česnaką. Išsaugok retus augalus“. Ši inciatyva sulaukė didžiulio rezonanso.

„Tiems, kas nežinote - meškinis česnakas yra pavasarinis augalas, kurio lapai turi silpną česnako skonį. Liaudies medicinos žiniuonys ir žiniuonės jam priskiria vaisto nuo visų ligų vaidmenį, ir kai kurie save “žolininkais„ tituluojantys asmenys jau stovi šių augalų augavietėse, laukdami pirmojo beprasikalančio lapelio, bei viešai skatina tai daryti visus kitus. Neatsilieka ir tam tikra žiniasklaida. Per metus augalas dažniausiai išaugina tik 2 nedidelius lapelius, kurie jam reikalingi ne tam, kad kažkas juos suvalgytų. Tam, kad užaugintų žiedus ir taip plistų. Sykiu lapai pagamina maisto medžiagas, kurios kitiems metams sukaupiamos požeminiame svogūnėlyje. Jei tie lapai nuraunami vegetacijos pradžioje, naujas svogūnėlis dar nebūna susiformavęs ir augalas žūva“, - dėstė botanikas.

Interviu „Vakarų ekspresui“ M. Ryla papasakojo, kas, jo manymu, slypi už skatinimo skinti ir vartoti šiuos retus augalus propagandos.

Kas paskatino inicijuoti tokią netradicinę socialinę akciją?

Visų pirma meškinis česnakas yra retas augalas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose - dažnesnis, o kituose - ypač retas. Iš Lietuvos raudonosios knygos jis buvo išbrauktas tik prieš dvejus metus. Dėl to jis netapo labai dažnas, mat auga itin specifinėse augavietėse. Vos jis tapo oficialiai nebesaugomas, žmonės strimgalviais puolė juos masiškai skinti. Kauno apylinkėse net su pjautuvais nušienauja ištisas populiacijas, kurios ir taip nėra gausios. Jei taip ir toliau, ateityje vėl šį augalą teks įrašyti į raudonąją knygą. Kai kokios nors rūšies laukinio augalo populiarumas išauga, susiformuoja tam tikra vartojimo tradicija ir ją panaikinti vėliau būna labai sudėtinga.

Kodėl žmonės taip mėgsta laukinius česnakus ir kas skatina juos masiškai vartoti?

Mano požiūriu, vilioja tai, jog išdygsta labai anksti, yra gražūs, turi sultingus lapus, pasižymi pikantiškomis skoninėmis savybėmis. Jiems žolininkai priskiria net stebuklines savybes, kurios nėra pagrįstos jokia moksline informacija. Skelbia, esą gydo nuo visų ligų, turi vitamino C 20 kartų daugiau nei citrinos ir t. t. Patikrinęs paskelbtą medžiagą specializuotoje literatūroje pamatai, kad minėtas česnakas vitaminų turi ne daugiau nei garšva ar dilgėlė.

Tokia nepagrįsta reklama, propaganda tikrai skatina nežabotą vartojimą augalo, kuris balansuoja ties išnykimo riba. Jei kalbame apie vartojimą, jis turi būti atsakingas. Galima paskanauti meškinio česnako lapelių, tačiau ne ištisas plantacijas nusiaubti.

Paties paskelbta akcija sulaukė nemenko dalies žolininkų bendruomenės pasipiktinimo.

Taip. Jie vartojimą skatina tuo, jog česnakas - išskirtinis vaistinis augalas. Ragina jo valgyti kuo daugiau ir net pasiruošti atsargų. Prisiskaitę propagandos apie menamai stebuklines meškinio česnako savybes kiti žmonės puola juos rinkti, gaminamos pastos, pagardai.

Kyla įtarimas, jog tam tikra vaistažolių prekyba užsiimanti žmonių grupė dirbtinai sukelia šios rūšies augalo populiarumą siekdama savo siaurų, komercinių tikslų. Kelia savo reitingus, didina savo produkcijos žinomumą. Ir tai daroma reto augalo sąskaita.

Kiekvienoje srityje yra profesionalai ir mėgėjai. Kai kurie, prisiskaitę liaudies medicinos pramanų, pradeda skleisti nepatikrintą informaciją. Atsakingi žolininkai skelbia įdomią medžiagą apie augalų vaistines, maistines savybes, tačiau neskatina lėkti su krepšiais ir skinti augalų, jei jie yra reti. Būtinai pamini šį faktą.

Ankstyvą pavasarį žmonės yra išsiilgę šviežių produktų, žalumos. Tad kokių alterantyvų gamtoje esama, norint sustiprinti organizmą ir nežaloti retų augalų buveinių?

Būtent dabar, kai viskas pradeda dygti, yra puiki galimybė prisiskinti kad ir tų pačių dilgėlių lapų. Daigai būna gležni, minkšti, skanūs, o ir vitaminų - labai daug. Galima daryti salotas, nes šio augalo skonis primena agurkus. Yra ir itin dažnas augalas paprastoji garšva, kuri puikiai tinka pagardams, nes turi aštrumo. Kiaulpienių, balandų, gurgždžių lapai, daržinės žliūgės. Galima dar vardyti. Tad man ir yra nesuprantama, kodėl reklamuojamas visiškai neseniai iš raudonosios knygos išbrauktas augalas, o ne minėti dažni, bet ne ką mažiau vertingi. Seniau žmonės pavasarį visus minėtus augalus valgydavo, ir labai noriai, nes būdavo pasibaigusios žiemos atsargos, reikėjo vitaminų. Tad tikrai turime alternatyvų, jei jau norima tos natūralios žalumos ir nedaryti jokios žalos gamtai.

Kitas dalykas - jei jau pageidaujama iš retų augalų daryti kažkokius konservus, tada reikia patiems savo daržuose užsiauginti žaliavos.

Kodėl tokia gaji yra tradicija eikvoti gamtinius turtus, skinti net retus augalus vartojimui?

Matyt, ji atėjo nuo seno. Iš žilos senovės, gamtos gėrybių rinkėjų kultūros. Net ir dabar žmogus, atėjęs į mišką, galvoja, kad jis turi prigimtinę teisę paimti viską, ką mato aplink. Tarkime, tik prasikala pirmosios žibuoklės, jau pilni miškai žibuokliautojų. Tempia glėbiais namo į vazeles. Tačiau ten, kur gyventojų tankis yra didelis, aplink didmiesčius, tokie veiksmai jau kelia grėsmę gamtai.

Reikia jausti atsakomybę