Nuo Zaštardų iki Gestautų

Seniausias Zaštardų užusienio planas. Dešinėje – Zaštardai, kairėje – Prūsijos valdomi Lamsočiai ir Bajorai. Parengė Pranciškus Jodka, 1771 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Kaimo pietvakariniame pakraštyje, abipus Tenžės žemupio, pasienyje su Prūsija plytėjo bendro naudojimo ganyklos, įsiterpusios tarp Lamsočių, 1895 m. prijungtų prie Bajorų, ir Pryšmančių žemių. Jos buvo už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų ribos ir naudotos viso kaimo galvijams ganyti, šienui šienauti. Tenžės kairiajame krante, slėnyje stūksojo didžiulė moreninė kalva, šiandien vadinama Saulyčio kalnu, kurios didesnioji dalis priklausė Kretingos kaimui, o pietinis galas – Prūsijos karalystei.

Jonui Karoliui Chodkevičiui įkūrus 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestą ir jam perdavus iki tol kairiajame Akmenos krante buvusias Kretingos kaimo žemes, stokodami ariamų sklypų jau XVII a. valstiečiai pradėjo įdirbti žemdirbystei tinkamą prie Tenžės buvusių ganyklų žemę, ganyti ir šienauti palikdami tik slėnio pievas.

Plėšininėje žemėje XVIII a. įsikūrė kaimui priklausantis užusienis, pagal pirmųjų naujakurių pavardę pavadintas Zaštardais.

Jam priklausė 175 margai, t. y. 124,25 ha, dirbamos, pievų, ganyklų ir miško žemės, kurią 1771 m. iš Kretingos dvaro nuomojosi žemdirbių Motiejaus Zaštardo, Juozapo Zaštardo ir Antano Bertašiaus šeimos.

Naujakuriai buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.

Platonavo palivarko sodybos planas. 1879 m. Kretingos muziejus

Kretingos grafystės valdas XVIII a. paskutinį ketvirtį suskaidžius į smulkesnius ekonominius administracinius vienetus, Zaštardai buvo priskirti naujai įsteigtam Slučkų raktui, kurio administratorius, t. y. dvaro savininko paskirtas vietininkas, įsikūrė kaime Prūsijos pasienyje. Zaštardai tapo savarankišku kaimu, kuriame stovėjo 3 katalikų sodybos.

Slučkų raktas XIX a. 4-ame dešimtmetyje buvo pavadintas Kretingos dvaro savininko Dmitrijaus Zubovo brolio Platono Zubovo garbei Platonavu, nors tiek Rusijos, tiek Vokietijos imperijos topografiniuose žemėlapiuose iki XX a. pradžios buvo rašomas senasis vardas – Slučkai.

Plečiant palivarkinę lažinę ūkio sistemą, Kretingą paveldėjusio Nikolajaus Zubovo valdymo pradžioje Zaštardų žemėje 1841 m. buvo įkurtas palivarkas – ūkinis dvaro padalinys. Jį steigiant, valstiečiai tapo kumečiais ir apsigyveno kumetyne.

Naujajam dariniui buvo priskirtos kairiajame Tenžės krante plytėjusios Pryšmančių kaimo žemės, todėl Zaštardų palivarko valdos, įsiterpdamos tarp Pryšmančių ir Kretingos kaimų, nusitęsė iki pat Kvecių žemių ribos ir siekė daugiau kaip 226 ha dirbamos, pievų, ganyklų ir miško žemės.

Kretingos parapijos katalikų 1845 m. sąraše nurodoma, kad Platonavo rakte tuo metu gyveno vietininkas Jonas Lukauskis ir tvarkos prižiūrėtojas Nikodemas Kubilius, o Zaštardų palivarke – valdytojas Dionizas Geštautas su žmona Kotryna, sūnumis Kazimieru, Dionizu, dukterimi Valerija, taip pat kumečiai Juozapas Jonutis, Pranciškus Narmontas, Juozapas Vaitila, Antanas Baužinskis, Petronėlė Mažutytė, Barbora Malinauskaitė, Ona Šureikaitė bei samdinės Barbora Šudeikytė ir Antanina Lūžaitė, auginanti mažametę dukrą Antaniną ir sūnelį Augustiną.

Topografiniuose XIX a. antrosios pusės vokiečių ir rusų žemėlapiuose Zaštardų palivarkas vienur vadinamas dar pagal senąjį rakto pavadinimą Slučkais, kitur – dvigubu vardu: Slučkai arba Zaštardai.

Gestautų kaimas Kretingos–Palangos apylinkių topografiniame žemėlapyje. Apie 1939 m.

O 1879 m. sudarytas grafo Juozapo Tiškevičiaus Pryšmančių dvaro valdų žemėlapis liudija, kad palivarkas tuo metu priklausė Pryšmančių dvarui ir buvęs pervadintas Platonavu. Jo sodyba stovėjo Tenžės kairėje pakrantėje, netoli Vokietijos imperijos sienos.

Ją sudarė medinis administracinis ir gyvenamasis namas, 5 mūriniai ūkiniai pastatai. Į pietus nuo šios sodybos, prie pat valstybinės sienos stovėjusiame mūriniame, manoma, buvusio Slučkų (Platonavo) rakto pastate buvo įsikūrusi Rusijos sienos sargybinių būstinė (kordonas).

1903 m. parengtame Kauno gubernijos Telšių apskrities gyvenviečių sąraše Slučkai ir Zaštardai jau nebeminimi, o Platonovo palivarke gyveno 37 žmonės.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, Platonavo palivarko sodybą su 226,18 ha žemės valstybė iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus nusavino ir išparceliavo.

Žemės tvarkymo departamento atsiųstas matininkas Jonas Bagdonas žemę 1925 m. išdalino 47 naujakuriams: buvusiems kumečiams, bežemiams Kretingos miestiečiams, Penkininkais vadinamoje Kretingos kaimo dalyje gyvenusiems mažažemiams, taip pat Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams.

Lietuvos kariuomenės ulonas Juozapas Kairys, persikėlęs gyventi į Gestautus iš Kiauleikių kaimo. Apie 1923 m. Kretingos muziejus

Lyginant su kitais Kretingos valsčiaus kaimais, Platonave buvo suformuoti nedideli ūkiai.

Daugiausia žemės valdė Leonas Pikturna (10,2 ha), Jonas Duksas-Daukšas (9,94 ha), Jurgis Bendikas (9,89 ha), Ona Rybokienė (8,79 ha), Pranas Augutis (8,79 ha), Petras Paulauskis (8,48 ha), Antanas Vinkas (8,34 ha), Alfonsas Drungila (7,79 ha), Antanas Večerskis (6,36 ha) ir Antanas Kontrimas (6,21 ha).

Nuo 3 ha iki 5,99 ha žemės gavo 22 valstiečiai. Kitiems atiteko nuo 1,08 ha iki 2,68 ha žemės sklypai.

Palivarko sodybos pastatai buvo išparduoti ir išdalinti naujakurių statyboms.

Naujoji gyvenvietė iš pradžių vadinta senuoju vardu – Platonavu. Kiek vėliau naujakuriai savo kaimą pervadino Gestautais, o šį vardą Žemės reformos valdyba patvirtino 1927 m. nutarimu Nr. 2720.

Tačiau iki pat 1930 m. Kretingos katalikų parapijos tikinčiųjų sąrašuose buvo rašomas dar senasis vardas (Platonavas, Platanavas, Platinava, Gestautai-Platinava ir pan.).

Viename stambiausių ūkių apsigyvenęs naujakurys Jonas Daukšas (1897–1975) buvo kilęs iš Švenčionių krašto, dalyvavęs Lietuvos nepriklausomybės kovose ir apdovanotas Vyčio kryžiumi.

Sukūręs šeimą su Sofija Grinevičiūte, jis įsikūrė iš valstybės gautoje žemėje, kurioje pasistatė sodybos trobesius ir užveisė didelį sodą.

Iš kaimo mažažemių aktyvumu pasižymėjo iš Kretingos miesto kilęs Pranas Padleckis (kitaip – Podleckis, Padleckas).

Jis Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, fronte pateko į vokiečių nelaisvę, kartu su kitais belaisviais dirbo priverstinius darbus Vokietijos pramonės įmonėse.

1918 m. grįžo į Kretingą, vertėsi staliaus amatu, o po 1925 m. įsikūrė Lietuvos žemės reformos metu gautame 1,86 ha žemės sklype, kuriame pasistatė trobesius ir su šeima vertėsi žemdirbyste.

Be to, P. Padleckis dalyvavo Kretingos valsčiaus, miesto ir apskrities visuomeniniame ir politiniame gyvenime, priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, kandidatavo rinkimuose į Seimą ir savivaldos tarybas, buvo Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio minėjimo Kretingos komiteto narys.

Būdamas kairiųjų pažiūrų, pirmosios sovietų okupacijos metais prisidėjo prie okupacinės valdžios vykdomos žemės reformos.

Už savo pažiūras ir veiklą nacių okupacijos pradžioje buvo įskųstas, 1941 m. birželio 24 d. su sovietiniais aktyvistais ir žydų bendruomenės vyrais Kretingoje suimtas ir birželio 25 d. sušaudytas netoli savo namų Girelės miškelyje prie kelio į Palangą.

Stalius Pranas Padleckis su šeima prie savo sodybos. 1938 m. Kretingos muziejus

Kaimo ūkininkų sklypus jungė išilgai gyvenvietės, lygiagrečiai Tenžės upei nusidriekęs kelias, kurį gestautiškiai tarpukariu ėmė vadinti Penkininkų gatve, tokiu būdu pagerbdami šalia įsikūrusius Kretingos kaimo naujakurius, savo ūkius pavadinusius Penkininkais.

Pietinėje kaimo dalyje šis kelias šakojosi į dvi atkarpas, kurios vedė į Klaipėdos krašto Bajorų gyvenvietę ir geležinkelio stotį.

Šiaurinę kaimo dalį ir Penkininkų gatvę kirto senasis Kretingos–Palangos plentas, kuriuo per Gestautus vasarai atostogauti pravažiuodavo iš laikinosios sostinės Kauno traukiniu į Kretingos geležinkelio stotį atvykęs Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, kiti žymūs to meto valstybės ir visuomenės veikėjai. Laikui bėgant kelias susidėvėjo, todėl per kaimą einantis ruožas už savivaldybės ir valstybės lėšas 1935 m. buvo atnaujintas.

Bulviasodis buvusio Gestautų kaimo Kairių žemėje. Fot. Julius Kanarskas. 2001 m. Kretingos muziejus

1948 m. rytinė Gestautų dalis buvo paskelbta Kretingos priemiesčiu. Vakarinė kaimo dalis priklausė Kretingos (vėliau – Vydmantų) tarybinio ūkio Pryšmančių skyriui, o šiaurinis pakraštys – K. Požėlos (Rūdaičių) kolūkiui.

1959 m. Lietuvos teritorinio-administracinio suskirstymo žinyne kaimas neberegistruotas, tačiau tais pačiais metais vykusiame gyventojų surašyme minimas.

Jame 1959 m. buvo 10 gyventojų, o 1970 m. gyveno 10 vyrų ir 11 moterų. 1979 m. vykdyto surašymo metu Gestautuose surašyta 16, o prabėgus dešimtmečiui – 46 gyventojai.

Sovietinėje kartografinėje medžiagoje šią vietovę imta vadinti ne Gestautais, o Geštautais, nes šiuo vardu kaimą vadino ir kai kurie jo senbuviai.

XX a. 10-me dešimtmetyje beveik visa kaimo teritorija iki pat Tenžės upės slėnio buvo prijungta prie Kretingos miesto ir suprojektuota individualių namų statybai.

Tik šiaurinė dalis, esanti tarp Tenžės upės, Šiaulių plento, Girelės miško ir Knygnešių gatvės (t. y. Kretingos–Pryšmančių–Vydmantų kelio) išsaugojo kaimo statusą ir Gestautų vardą.

Šiandien Gestautai yra vieni mažiausių – po Dimitravo, Kretingos kaimiškosios seniūnijos kaimų, turintis 54,85 ha žemės, kuria nuo Pryšmančių–Kretingos kelio eina vienintelė Kvecių gatvė.

Iš pradžių kaime stovėjo tik trys sodybos, šalia kurių iki 2005 m. iškilo pora naujakurių sodybų. Jose 2001 m. gyveno 8 žmonės, o 2011 m. – 5 vyrai ir 4 moterys.

Šiuo metu Gestautuose, kaip patogioje geografinėje padėtyje esančiame Kretingos priemiestyje, kyla ne tik nauji individualūs gyvenamieji namai, bet kuriasi ir verslininkai, atidarę žuvies perdirbimo ir prekybos įmonę „Reba“.