Kryžių kalną aplanko žmonės, norintys pasimelsti už Ukrainą, pakabinta šalies vėliava

Atvyko šeima su kūdikiu, tačiau žvarbus oras juos išvijo. Atvyko keturių universiteto studenčių grupė, padarė keletą nuotraukų ir greitai išvyko. Viena ilgiausiai užtrukusių grupių buvo pora – Diana Taujenienė ir Raimondas Taujenis, abu iš Šiaulių.

Kryžių kalną vasarą kas mėnesį aplanko iki 10 tūkst. piligrimų.

„Esu emocionali, – juoda pirštine braukdama ašarą sakė D. Taujenienė. – Esu čia dėl karo Ukrainoje.“

Netoliese vėjyje plevėsavo Ukrainos vėliava su išskirtinėmis mėlynomis ir geltonomis juostomis. Ji buvo pritvirtinta prie kryžiaus, o po juo stovėjo dvi mažesnės vėliavėlės.

„Ateini čia su problema, bet kai išeini, viskas baigiasi, – sakė R. Taujenis. – Niekada neišeinu nepasijutęs geriau.“

Kryžių kalno istorija neaiški. Liaudies pasakojimai sako, kad pirmasis kryžius buvo pastatytas ant kalno, buvusios medinės pilies, siekiant priminti kitiems melstis už žmonių gailestingumą ir sveikatą.

Netrukus pradėjo atsirasti kryžiai, skirti pagerbti karius, žuvusius 1831 ir 1863 m. per sukilimus prieš carinę Rusiją. Rusija kryžius ne kartą griovė.

Dar 1961 m. sovietai liepė kariams sudeginti medinius kryžius. Metaliniai kryžiai buvo naudojami laužui, o akmeniniai ir betoniniai – keliams tiesti. Kai kurie buvo tiesiog palaidoti. Apylinkės žmonės į tai atsakė slapta pasodindami naujus kryžius, o laikui bėgant Kryžių kalnas išliko.

Nuo 1988 m., prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, vietovė įgavo pasaulinę reikšmę. 1993 m. rugsėjo 7 d. šventasis Jonas Paulius II lankėsi šventoje vietoje.

Garsiausia jo pasakyta frazė per apsilankymą buvo: „Tavo šalies sūnūs ir dukterys neša ant šio kalno kryžius, panašius į Golgotos kryžių, kuris matė mūsų Gelbėtojo mirtį.“ Jis pasakė, kad kryžius yra amžinybės simbolis.

Solveiga Tamulė beveik septynerius metus vadovauja Šiaulių rajono turizmo ir verslo informacijos centrui. Jame yra dovanų parduotuvė, kurioje piligrimai už 2 eurus gali įsigyti apie 13 centimetrų kryžių su gintaro drožlėmis.

„Žmonės kartais užsuka ieškoti stebuklo“, – sakė ji.

„Kartą mama paskambino ir pasakė, kad jos aštuonerių metų mergaitė serga vėžiu, o mama norėjo aplankyti Kryžių kalną“, – pasakojo S. Tamulė.

Tai buvo vienas liūdniausių epizodų, kurį centro vadovė galėjo prisiminti, ji taip ir nesužinojo, kas nutiko merginai.

Kadangi Lietuvoje dauguma priskiria save katalikams, į Kryžių kalną atvyksta lankytojai, norėdami uždegti žvakelę už mylimą žmogų.

„Jokių žvakių, – paaiškino S. Tamulė. – Dauguma kryžių yra pagaminti iš medžio.“

Dar viena tradicija – palikti mylimo žmogaus nuotrauką ant Kryžių kalno.

S. Tamulė sakė, kad niekas nežino, kas kalvos papėdėje pririšo Ukrainos vėliavą.

Nepaisant to, lankytojai randa būdų, kaip pagerbti kitus. Šią savaitę klaipėdietis paliko vieną iš 12 cm kryžių, sidabrinį krucifiksą, širdelės formos akmenį ir šiek tiek pelenų.

Be kryžių, kiti palieka rožinius karoliukus, monetas su religiniais motyvais, sidabru įrėmintus šventųjų paveikslus ir medžiaginius maišelius, tačiau dažniausiai pasitaiko kryžių. Vienas 40 centimetrų aukščio kryžius, nudažytas geltonai, šią savaitę pučiant vėjui skleidė dunksantį garsą.

Paslėptas garsiakalbis vaiduoklišku šnabždesiu grojo sakralinę muziką.

„Buvo laikas, kai rusai norėjo sunaikinti šią vietą, – pabrėžė D. Taujenienė, riedant ašaroms. – Esame čia ir norime melstis.“