Keliamas visuotinės karinės prievolės klausimas: stiprėtų gynyba ar tik daugėtų „verktinių“?

Visuotinę karinę prievolę taiko daugelis pasaulio valstybių. Vien mūsų regione tai daro 3 valstybės – Suomija, Norvegija ir Danija. Dabartinis lietuviškas šaukimo modelis yra gana nestandartinis, palyginti su kitomis valstybėmis.

Kokie pokyčiai bus svarstomi šį mėnesį, KAM kol kas nekomentuoja.

Šiemet į tarnybą Lietuvos kariuomenėje (LK) šaukiama beveik 4000 jaunuolių. Įvedus visuotinę karinę prievolę, šauktinių būtų gerokai daugiau, tačiau tai dar gana tolima ateitis.

Jei artimiausiu metu sumanymui būtų pritarta, LK turėtų susidoroti su daugybe susijusių iššūkių ir pradėti visuotinį šaukimą galėtų apytiksliai 2028–2030 m.

Be to, tai tik techninė ir finansinė klausimo pusė. Taip pat kyla abejonių dėl visuotinio šaukimo efektyvumo ir visuomenės požiūrio į jį.

Tikėtina, kad, nepaisant didelio visuomenės pasitikėjimo LK, tarnauti minios nesiveržia.

Viena to priežasčių – per menkas dėmesys piliečių nuomonei. Alfa.lt žiniomis, apklausos prieš pradedant diskusijas atliekamos nebuvo, o visuomenei kol kas nepateikiama informacijos, pagrindžiančios šio sumanymo naudą.

Tikrasis tikslas – stiprus rezervas

Visuotinis, kaip ir dalinis, šaukimas nėra savitikslis, t. y. jo esmė ne tiesiog apmokyti keletą tūkstančių pašauktų jaunuolių, o darant tai sistemingai, sukurti stiprų kariuomenės rezervą, pašaukiamą tarnybon iškilus karo grėsmei ar kitokiai ekstremaliajai situacijai.

Deja, visuomenė ne visada tai supranta ir šaukimą vertina vien kaip momentinį reiškinį, liečiantį vien konkrečios amžiaus grupės jaunuolius.

Kaip Alfa.lt sakė LK atsargos majoras, ginkluotės ekspertas Darius Antanaitis, būtent su rezervu yra susiję bene didžiausi visuotinio šaukimo keliami iššūkiai. „Esmė yra ne pats šaukimas, o valstybės rezervas – ilgalaikis ir galutinis tikslas.

Šauktinis apmokomas per labai trumpą laiką, o technologijos nestovi vietoje, atsiranda nauja ginkluotė. Vadinasi, rezervininkai turės būti šaukiami į mokymus bent kas kelerius metus“, – sakė D. Antanaitis.

Jis pabrėžė, kad rezervininkų skaičius ilgainiui gerokai viršys kariuomenės skaičių ir iš to kils atitinkami iššūkiai. Pavyzdžiui, reikės įsigyti pakankamą ginkluotės, amunicijos ir kitos ekipiruotės kiekį, jį sandėliuoti ir atnaujinti.

Esmė yra ne pats šaukimas, o valstybės rezervas – ilgalaikis ir galutinis tikslas.

„Kol kas kalbame apie šaukimą kaip tokį ir mažai dėmesio skiriame rezervo klausimams.

Tarkime, kaip spręsime rezervininkų apginklavimo klausimą?

Sandėliuosime ginklus centralizuotai ar rinksimės šveicarišką variantą, kai ginklai laikomi namie? Rezervo išlaikymas – dar didesnis iššūkis.

Turi būti sukurta veiksminga sistema – kiekvienas rezervininkas turi būti priskirtas prie konkretaus dalinio, tiksliai žinoti, kur jis turi prisistatyti ir kur gauti ginklą, kai bus pašauktas. Kariuomenė turi būti pasirengusi jį rengti ir maitinti.

Tai didelė ir sudėtinga sistema. Mėgėjai kalba apie mūšius, profesionalai – apie logistiką“, – aiškino karininkas.

Nepaisydamas iššūkių, D. Antanaitis pritarė visuotinio šaukimo idėjai: „Tai labai sveikintinas dalykas ir, sakyčiau, ilgainiui net neišvengiamas.“

Jis pabrėžė, kad tai ne tik karybą liečiantis, bet ir ugdymo procesas, kai jauni žmonės įgyja tokių įgūdžių kaip atsparumas ekstremaliose situacijose, gebėjimas išgyventi.

Eksperto nuomone, Lietuva galėtų visiškai įgyvendinti visuotinį šaukimą per apytikriai 6 metus.

„Problema yra kompleksinė. Pirmiausia, žinoma, infrastruktūra – naujos kareivinės, sandėliai, technika, karių maitinimas, ginkluotė, poligonai.

Kita problema – šauktinius treniruosiančių seržantų korpusas, kurį dar reikia „užauginti“. Galiausiai planavimo ir vadovavimo klausimas.

Karo akademija turi paruošti kariams vadovausiančių karininkų korpusą. Hipotetiškai, jei šiandien sutariame, kad tai darome, ir sutariame dėl didesnio biudžeto bei nedelsdami pradedame vykdyti minėtas užduotis, drįsčiau teigti, kad visuotinį šaukimą galėtume pradėti maždaug po 6–8 metų“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Visuotinį šaukimą galėtume pradėti maždaug po 6–8 metų.

Ar tikrai reikia?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto karo studijų dėstytojas dr. Deividas Šlekys abejojo potencialia visuotinio šaukimo nauda. Jo nuomone, sumanymas gali sulaukti visuomenės nepritarimo, o kariuomenės pajėgumas sėkmingai galėtų būti plėtojamas tęsiant pastarųjų metų liniją.

Alfa.lt pašnekovas priminė, kad tokia iniciatyva nėra nauja – 2018 m. tokią galimybę svarstė Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. KAM tuo metu parengė nuodugnią studiją, nagrinėjusią įvairius visuotinio šaukimo scenarijus.

Tuo metu nuspręsta, kad laikotarpis tokiam sprendimui netinkamas ir svarstymai nukelti į šiuos metus.

D. Šlekys taip pat akcentavo, kad, pradėjus šaukti į kariuomenę daug daugiau jaunuolių, tektų gerokai plėsti logistikos, infrastruktūros, vadovaujančių kadrų ir kitus pajėgumus. „O tai kainuoja. Kurti ir pirkti reikėtų ne vienus metus.

Taip, didės rezervas, bet ką tai reiškia? Kad turėsime daugiau šiek tiek geriau ginklą pažįstančių žmonių, bet per kiekybę gali nukentėti kokybė.

Tarkime, profesionalus gerą kovinį parengimą turinčios Geležinio Vilko brigados personalas gali virsti šauktinių instruktoriais.

Iš vienos pusės, įtrauktume daugiau piliečių ir pakeltume patriotiškumą, kas yra sveikintina, tačiau pakeliui galime „pamesti“ kovinį efektyvumą, į kurį šiandien investuojame dideles lėšas“, – perspėjo ekspertas.

Įtrauktume daugiau piliečių ir pakeltume patriotiškumą, tačiau pakeliui galime „pamesti“ kovinį efektyvumą.

Pasak jo, šauktinių projekto apskritai nereikėtų vertinti vien per karinę prizmę. Tai – visas institucijas ir visą visuomenę įtraukiantis procesas. „Sakoma, kad šauktinis ne tik ruošiamas kaip karys, bet ir ugdomas kaip pilietis.

Kategoriškai nesutinku su tokia formuluote. Jaunuoliai turi tapti patriotais mokykloje, o ne kariuomenėje.

Patriotiškumą ugdo šeima ir mokykla, o tai reiškia, kad turime peržiūrėti švietimo sistemą – pilietinį ugdymą, istorinį sąmoningumą ir galbūt net fizinį parengimą“, – teigė D. Šlekys.

Jis taip pat kritikavo požiūrį, kad kiekvienas pilietis privalo būti potencialus karys. „Kodėl visi turi būti potencialiais partizanais?

Kare ne tik šaudoma, bet ir atliekama daugybė ne mažiau svarbių pilietinių veiklų. Jei mes iš tiesų norime kautis gebančios visuomenės, tuomet taip, didiname šauktinių skaičių arba leidžiame labiau ginkluotis šauliams, kas taip pat jau ne kartą aptarinėta.

Tačiau, jei norime turėti piliečius, kurie prie krašto gynybos galėtų prisidėti įvairiais būdais, pagrindinis vaidmuo atitenka švietimo ir iš dalies socialinių reikalų sferai, o kariuomenė gali laikytis dabartinio formato.

Aš nepritariu tam, kad gynyba įsivaizduojama vien per tą prizmę, kad kiekvienas pilietis turi būti su šautuvu“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Ekspertas palietė ir dar vieną aspektą – atsižvelgimą, o galbūt kaip tik neatsižvelgimą į visuomenės nuomonę.

„Pirmiausia manau, kad visuomenė tikrai nepritartų dėl lygybės privalomam merginų šaukimui. Visgi mes ne Izraelis.

O apskritai nuotaikas visuomenėje kažkiek atspindi dabartiniai šaukimo skaičiai.

Valstybės institucijos pripažįsta, kad savanorių ateina vis mažiau ir tenka imti vis daugiau šauktinių bei tuo pat metu didinamos baudos už tarnybos vengimą. Panašu, kad nemažai piliečių renkasi mokėti baudą, o ne tarnauti“, – svarstė ekspertas.

Nepritariu tam, kad gynyba įsivaizduojama vien per tą prizmę, kad kiekvienas pilietis turi būti su šautuvu.

Jis taip pat teigė pasigedęs išsamios ir savalaikės visuomenės nuomonės apklausos, nuo kurios ir turėtų prasidėti bet kokios diskusijos apie visuotinį šaukimą. Kariuomenės reitingai yra aukšti, tačiau tai nereiškia, kad visuomenė entuziastingai pritartų konkrečiai visuotiniam šaukimui.

„Jau penkerius metus duodu studentams užduotį pateikti argumentuotą asmeninę nuomonę, ar Lietuvai reikalinga šauktinių kariuomenė. Paprastai teigiamai atsako maždaug 100 iš 150.

Tačiau šiuo atveju matome tik universiteto bendruomenės atstovų poziciją, ir tai nereiškia, kad kitur sulauktume tokių pačių rezultatų“, – sakė D. Šlekys.

Alfa.lt pašnekovas pateikė Švedijos pavyzdį, kai, prieš 2018 m. sugrąžinant šaukimą, mokslininkams buvo duotas pavedimas nuodugniai ištirti visuomenės nuomonę ir tik tuomet imtasi debatų.

„Neretai valstybės institucijų komunikacija šlubuoja ne tik tuo požiūriu, kad pirmiausia neišklausoma visuomenė, bet ir dėl negebėjimo aiškiai iškomunikuoti, ko siekiama vienu ar kitu sprendimu.

Šį kartą tą patį galima pasakyti ir apie KAM komunikaciją – pranešta apie būsimas diskusijas, bet nepateikta daugiau visiškai jokios informacijos, kad ir apie tai, kodėl būtent dabar tokia diskusija reikalinga“, – teigė D. Šlekys.