Karo pabėgėlė psichologė – tautiečių ramstis

Sava – saviems

Pasak psichologės, tarp stipriausių jos tautiečių išgyvenimų – Ukrainoje likusių artimųjų bei savo šalies ilgesys. Didžiulę širdgėlą sukelia, sielos žaizdas atveria nuolat pasiekiančios žinios apie Rusijos kariuomenės susprogdintus, išgrobtus namus, į kuriuos sugrįžti galimybės jau nebeliko.

Liepos 1-ąją sueis mėnuo, kai diplomuota psichologė ukrainietė O. Deineko darbuojasi Panevėžio visuomenės sveikatos biure.

Ukrainietė sako, jog tokį darbą gavo ir dėl to, kad bėgdama iš karo zonos susiprato pasiimti universiteto baigimo diplomą.

Atvykusi į Panevėžį, pradžioje ji registravosi Užimtumo tarnyboje. Specialisto darbui su Ukrainos karo pabėgėliais kaip tik ieškojo Panevėžio visuomenės sveikatos biuras. Jo vadovės Vijolės Miškinienės teigimu, psichologinė pagalba šiems žmonėms itin reikalinga.

„Didžiulis privalumas, kad su ukrainiečiais dirba ukrainietė, taip pat patyrusi karo siaubą. Kas geriau už Oksaną gali suvokti, kaip jaučiasi jos klientai? Mes galime tik numanyti ar įsivaizduoti, ką patiria karo pabėgėliai, o ji visa tai žino be žodžių“, – dėmesį atkreipė V. Miškinienė.

Pasak O. Deineko, karo klaikybę patyrę jos tautiečiai, ypač vaikai, tampa itin uždari, išgyvena didžiulę įtampą. Jos užduotis – padėti siaubą išgyvenantiems pabėgėliams atsipalaiduoti ir Panevėžyje gyventi įprastą gyvenimą, kaip tik tokiomis aplinkybėmis įmanoma.

Apsisprendė per kelias minutes

O. Deineko – dviejų vaikų mama iš Žytomyro, tris kartus už Panevėžį didesnio už 130-ies kilometrų nuo Ukrainos sostinės Kyjivo esančio miesto.

Universitetą Oksana baigė irgi Žytomyre.

Ji dirbo pedagoge, Žytomyro savivaldybės darbuotoja, vaikų teisių specialiste, buvo ir banko tarnautoja, o paskutinis jos darbas – įmonės administracijoje. Čia Oksana dirbo iki Rusijai užpuolant Ukrainą.

Kadangi gyveno pačiame Žytomyro centre, šalia savivaldybės ir karinio komisariato, vos prasidėjus miesto bombardavimui, O. Deineko suskubo pasitraukti į bičiulės sodybą kaime.

Tačiau ir ten, virš gyvenamųjų namų skriejant karinėms raketoms, ištvėrė vos savaitę.

„Dar buvo žiema, o mes bijojome kūrenti krosnį, kad kylantys dūmai neprišauktų apšaudymų. Iš didelės baimės dažniausiai laiką leisdavome rūsyje. Labiausiai šaltį kentė 11-metė mano dukra. Išgirdusi draugės paraginimą važiuoti į Panevėžį, kuriame jos vyras jau anksčiau dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, apsisprendžiau per keletą minučių. Ne ką ilgiau reikėjo susirinkti būtiniausiems daiktams. Atvykome su dukra“, – pasakojo O. Deineko.

Tėvų nebeturinti Oksana ilgisi Ukrainoje likusio sūnaus, brolio bei sesers. Jie nuolat praneša apie apšaudomą miestą.

Daugiabutis, kuriame pati gyveno, dar stovi nesusprogdintas.

Nenustoti ryžto

O. Deineko pasakoja, kad palikusi savo kraštą patyrė daug gerumo ir Lenkijoje, ir Lietuvoje.

Ukrainietė labai dėkinga jas su dukra priėmusiai gyventi panevėžietei Sigitai. Ji – kirpėja, tad O. Deineko džiaugiasi buto šeimininkės dar ir gražiai apkirpta.

Oksana su dėkingu grauduliu kalba apie Panevėžyje veikiančių labdaros organizacijų pagalbą, savanorius, padėjusius ir maistu, ir higienos priemonėmis.

Dabar ji džiaugiasi jau turinti darbą ir galinti pati pasirūpinti savimi ir dukra.

„Mums, karo pabėgėliams ukrainiečiams, svarbiausia nenustoti dvasios stiprybės, ryžto, pasitikėjimo savimi. Deja, ir čia, Panevėžyje, susiduriu su moterimis, kurios išsilavinusios, dirbusios atsakingus darbus, bet palikusios savo šalį nyra į depresiją, nebegali susikaupti, kad pasirūpintų savimi“, – pasakoja O. Deineko.

Ukrainietes pabėgėles ji ne vien konsultuoja, bet ir stengiasi jas suburti, kad šios bendrautų, nesijaustų vienišos nelaimėje.Išvarginti bėgimo ir nežinios

Nuo karo pabėgusių mamų liūdesys, pasak O. Deineko, ypač persiduoda vaikams.

„Ukrainiečių karo pabėgėlių vaikai išvarginti bėgimo ir nežinios. Ne vieną jų iš pradžių mamos vežėsi iš rusų bombarduojamo Mariupolio, Charkovo, Chersono, kur vyko didžiausi mūšiai, į saugesnes Ukrainos vietas. Išdraskytos šeimos gyveno ten, iki jas atsivijo mūšiai, tuomet vėl teko trauktis toliau, kol pasiekė Panevėžį. Tas traukimasis – didžiulė kančia“, – kalba O. Deineko.

Kitados pati dirbusi administracinį darbą savivaldoje, dabar Oksana padeda karo pabėgėliams susitvarkyti dokumentus, reikalingus gyventi Lietuvoje.

Ukrainietė jau pastebėjo, kad Panevėžyje itin painu ir sudėtinga patekti pas gydytojus, neretai dėl to tenka nueiti kone kryžiaus kelius.

„Ukrainoje situacija dar tokia, kai spiriamas sveikatos bėdų eini pas reikiamą specialistą ir jis tave priima. Lietuvoje, kaip matau, net ir sunkiai sergant pas gydytoją galima patekti tik po dviejų trijų mėnesių“, – dėmesį atkreipė O. Deineko.

Anot jos, dar iki prasidedant karui, Ukrainoje irgi jau buvo pradėję rastis šeimos gydytojai, tad tikėtina, kad situacija medicinoje būtų rutuliojusis ta pačia kryptimi, kokia ji dabar Lietuvoje.

Atsakomybė už kitus

Prakalbusi apie tai, kokios žinios pasiekia iš Ukrainos, O. Deineko nesulaiko ašarų.

Verkia ji ne tik dėl bombarduojamų miestų.

Ašaros moteriai byra girdint pasakojimus, kaip plėšiami karo pabėgėlių butai ir namai, juose apsigyvena svetimi asmenys. Iš Ukrainos Oksanai plaukia baisios žinios ir apie dingstančias jaunas ukrainietes. Manoma, kad jos prievartaujamos ir žudomos.

Į klausimą, kaip ji, psichologė, padeda pati sau, O. Deineko prisipažįsta: tam reikia daug valios.

“Prisiverčiu negalvoti apie karo baisumus, džiaugtis vasara, medžių žaluma, žiedais. Dar žinau, kad būti stipri, gyventi turiu dėl savo vaikų ir dėl tų, kuriems galiu ir privalau padėti. Jaučiu didžiulę atsakomybę už juos“, – teigė O. Deineko.

Oksana prasitaria, jog nuotaiką jai kelia ir gražiai sutvarkytos ar dar tebetvarkomos Panevėžio erdvės, trykštantys miesto fontanai, per jų čiurkšles bėgiojantys ir krykštaujantys laimingi vaikai.

Sekundė