Emigrantė laiminga, grįžusi į Dreverną

Sunkaus darbo nebijo

Daugiau nei prieš 13 metų dreverniškių Kakčių dukra Daiva papildė emigrantų srautą. „Kaip ir visi į Angliją išvykau ieškoti geresnio gyvenimo, užsidirbti pinigų. Konkretaus tikslo neturėjau, bet maniau, kad bus geriau“, – prisipažino buvusi emigrantė. Ji įsidarbino mėsos fabrike, kur dirbo dešimtmetį. „Man nėra sunkių darbų, kas nori, tas dirba. Mano nuomone, jeigu nori dirbti, visur dirbsi ir neverksi atsisėdęs“, – patikino ji.

Jauna panelė buvo įgijusi pardavėjos-prekių žinovės specialybę, bet ir gimtinėje buvo dirbusi fabrike operatore.

Daiva, gimusi ir užaugusi Drevernoje, baigė čia buvusią mokyklą, kurioje užsienio kalba buvo vokiečių. Taigi neturint anglų kalbos pagrindų buvo sudėtinga jos pramokti. Tačiau emigrantė ryžosi išbandyti ir slaugytojos darbą globos namuose. „Psichologiškai sunku dirbti su senatvinės demensijos varginamais žmonėmis. Stengiesi, kad jiems būtų gerai, o šie iškeikia tave. Bet supratau, kad tai ligoti seneliai“, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Daivą apimdavo gailestis, kad dalies globotinių nelankė jų vaikai. Neturėdami kantrybės rūpintis tėvais, atiduodavo į globos namus. „Buvo gera matant, jog kai kuriuos vaikai dažnai lankė, išsiveždavo į kitą aplinką, kad jie prasiblaškytų“, – sakė pašnekovė.

Jai teko dirbti ir kitus darbus, nes augindama vaikus turėjo derinti darbo laiką su vyru, be to, ir pinigų šeimai išlaikyti reikėjo. Patirties įgijo vegetarų maisto gamybos įmonėje, kinų maisto fabrike.

„Niekada negavome pašalpų – patys užsidirbome, nors sunkiai dirbome. Netiesą sako tie, kurie skleidžia, jog užsienyje labai gerai, – kalbėjo D. Jakienė. – Patys auginome vaikus, nesamdėme auklių. Tai buvo mūsų pasirinkimas.“

Nustelbė artimųjų ilgesys

Lemtinga Daivos pažintis su Audriumi, kilusiu iš Šiluvos. „Jis gyveno kaimynystėje. Neprabėgus metams, mes susituokėme, – šypsojosi pašnekovė. – Kol nebuvo vaikų, kalbėdavome, ko gi mums grįžti į Lietuvą.“

Anglijoje gimė dukra Eva ir sūnus Lukas. Jie augo angliškoje aplinkoje – tik su tėvais kalbėjo lietuviškai.

„Turtų nesusikrovėme, bet pinigų užteko ne tik maistui, drabužiams – vaikai buvo viskuo aprūpinti, užteko pramogų.

Keliavome po Angliją, kol sustabdė pandemija, – dėstė D. Jakienė. – Daugelis mūsų klausia, kodėl sugrįžome.

Dėl vaikų, šeimos, artimųjų, nes vaikai nematė senelių, dėdžių, tetų. Bendravimas per skaipą – tai ne gyvas pokalbis. Į gimtinę grįždavome kas antrus metus – šeimai buvo brangi kelionė, ypač keliaujant vaikų atostogų metu. Iš ilgesio norėjome grįžti iš emigracijos. Juk čia buvome vieni – draugai visada palaikė, bet tai ne tėčio ar mamos šiluma ir meilė.“

„Brexitas“ skatino šeimą galvoti apie grįžimą į Lietuvą, bet apsisprendimą pagreitino pandemija. Rudenį bus metai, kai Daiva su vyru ir vaikais apsigyveno Drevernoje, pas savo tėvus.

Dar gyvendami Anglijoje jie surado darbdavį, susitarė ir grįžę įsidarbino per tris savaites. Nauja įmonė netoli Dauparų abu priėmė, jie dirba pamainomis. Daiva tikisi kilti: buvusi operatorė dabar jau vyr. operatorė.

„Ir dar yra galimybių kilti, bet tai ne tik nuo manęs priklauso“, – šyptelėjo pašnekovė.

Dabar Daiva su vyru gauna mažesnį atlyginimą, bet nesiskundžia. Šeima Dituvoje statosi gyvenamąjį namą.

Patirtys Anglijoje gimusiems vaikams

D. Jakienė iš karto įsijungė į Drevernos bendruomenės veiklą. „Mane sutiko išskėstomis rankomis. Atrodo, kad aš nė nebuvau emigravusi, – džiaugėsi ji. – Imuosi visko, ką pasiūlo. Prieš Kalėdas su vyru sumeistravome traukinuką – padėjome kurti šventinę nuotaiką.“

Apsilankiusi Priekulės socialinių paslaugų centre Daiva pasisiūlė savanoriauti. Pavasarinės „Maisto banko“ akcijos metu ji su dukra Eva prekybos centre Priekulėje padėjo rinkti maisto produktus sunkiai besiverčiantiems žmonėms.

„Noriu vaikams parodyti, koks gyvenimas Lietuvoje, kad jie suprastų, įsijaustų į kitų žmonių situaciją, pažintų lietuvių kultūrą.

O man malonu padėti kitiems – tada gerai jaučiuosi“, – atskleidė D. Jakienė.

Ji sakė esanti laiminga, grįžusi į Dreverną. „Norėjau supažindinti savo vaikus su aplinka, kurioje užaugau.

Dukrai ir sūnui čia patinka, nors viskas nauja, nepatirta. Eva labai norėjo pamatyti sniegą. Noras išsipildė, netgi sakė, kad jo per daug, kaip ir šalčio“, – nuotaikingai dėstė D. Jakienė.

Ji labiausiai nerimavo, kaip vaikams seksis mokykloje. Jie su anglišku akcentu kalbėjo lietuviškai, nesimokė lietuvių kalbos. Eva, Anglijoje baigusi 4 klases, pernai rugsėjį atėjo į Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos ketvirtą klasę. „Iš pradžių buvo sunku, bet gera, supratinga mokytoja Vilma suteikė visokeriopą pagalbą – dukra padarė pažangą, bet dar reikia labai stengtis.

Jai gerai sekasi anglų kalba, ir mes stengiamės jos neapleisti – dalyvaujame anglų kalbos olimpiadose, – kalbėjo V. Jakienė. – Stengiuosi Evą visada padrąsinti, stiprinti pasitikėjimą savimi. Didžiuojuosi savo meniškos prigimties dukra. Pirmaklasiam Lukui lengviau, sekasi neblogai. Abu vaikai noriai eina į mokyklą ir mums labai smagu.“