Egzotišką profesiją turinčiam palangiškiui darbe praverčia alpinisto įgūdžiai

Išvalyti kamino iškviestas palangiškis A.Bloškys nustebina bet kurį užsakovą. Apsiginklavęs specialiais įrankiais jis atvyksta vilkėdamas tikra kaminkrėčio uniforma su blizgančių sagų eile, o jo diržą puošia sagtis su kaminkrėčio profesijos simbolika.

Norėdamas namų šeimininką priblokšti visiškai, jis ant galvos dar galėtų užsidėti specialų kaminkrėčio cilindrą. 

Vilki įspūdingą uniformą 

Tai nėra užsakovui skirtas tuščias maskaradas ir tokia apranga palangiškis nesiekia padaryti didesnį įspūdį. 

Šią savaitę 60 metų jubiliejų atšventęs A.Bloškys yra profesionalus kaminkrėtys ir turi tautinio paveldo tradicinių amatų sertifikatą. Tokių tautinio paveldo A kategorijos kaminkrėčių meistrų visoje Lietuvoje tėra tik trys.

Išvalyti kamino A.Bloškys atvyksta vilkėdamas mūsų šalyje retą tradicinę kaminkrėčio uniformą, kurios daugelis dar nėra matę. Bet kaimyninėse šalyse kaminkrėčio uniformą vilki dešimtys kaminų valymo meistrų.

„Gilesnės kaminkrėtystės amato tradicijos yra Latvijoje, Estijoje. Latvijos mieste Kuldygoje kasmet vyksta Baltijos šalių kaminkrėčių sąskrydžiai, į kuriuos iš Lietuvos atvažiuoju vienas“, – dėl mūsų šalyje nykstančių kaminkrėtystės tradicijų apgailestavo A.Bloškys.

Prižiūri ir dvarų dūmtraukius 

Jo teigimu, profesionalus kaminkrėtys turi išmanyti visas krosnių ir židinių konstrukcijas, kad žinotų, kaip tinkamai išvalyti dūmtraukio kanalus ir kaminus.

A.Bloškys yra susipažinęs su senovinėmis hipokaustinio šildymo sistemomis, kai karštas oras slenka po grindimis išvedžiotais horizontaliais latakais ir patalpos įšyla nuo latakus dengiančių perdangų. 

Toliau karštas oras keliauja sienomis, kur įgavęs vertikalią kryptį patenka į kaminus.

Tokiu būdu viduramžiais buvo apšildoma Trakų pilis. 

A.Bloškiui teko valyti kaminus daugelyje šalies paveldo objektų, tvarkyti ir atstatinėti dūmtraukių kanalus rekonstruotuose Lietuvos dvaruose. 

Tokių specialistų Lietuvoje nėra daug, nes kaminkrėčio darbas dabar suprantamas labai primityviai.

Anot palangiškio, kaminų valymo meistrų tradicijas Lietuvoje numarino tai, kad kaminų valymo paslaugas teikti leidžiantį verslo liudijimą gali gauti bet kas. 

Būtina kaminkrėčio pažyma 

Užsienio šalyse į kaminų valymą žiūrima gerokai rimčiau. 

Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje yra patvirtinta kaminkrėčio amato mokymo ir kaminkrėčių rengimo sistema.

Kaminkrėtys meistras dirba kartu su mokiniu pameistriu. Norint oficialiai teikti šią paslaugą, prieš tai laikomi egzaminai ir tik tuomet išduodamas kaminkrėčio sertifikatas. 

Palangiškis pasakojo, kad Latvijoje sertifikuotas kaminkrėtys atlieka net valstybės pareigūno funkcijas, nes ten nuolatinis kaminų valymas yra privalomas ir kiekvienas namų valdos savininkas turi turėti tai patvirtinančią pažymą. 

Pavyzdžiui, be tokios kaminkrėčio pažymos apie išvalytą kaminą notaras negali patvirtinti namo pirkimo ir pardavimo sutarties.

Į kaminą lįsdavo vaikai 

Rašydamas referatą tautinio paveldo amato sertifikatui gauti laisvai angliškai kalbantis palangiškis perskaitė daug istorinės medžiagos ir įsitikino, kad kaminkrėčio profesija pačiose savo ištakose buvo viena garbingiausių. 

Viduramžiais Europos miestus, kuriuose vyravo mediniai namai, niokojo gaisrai, kurie dažniausiai kildavo dėl nevalomų kaminų. Kaminkrėčiai apsaugodavo pastatus nuo gaisro ir buvo savotiški miestų sargai. 

Nuo tada iki šių dienų dar gajus prietaras, kad pakely sutiktas kaminkrėtys ir pirštu patrinta jo švarko saga atneša laimę. Todėl klasikinė kaminkrėčio uniforma yra su blizgančiomis sagomis.

Bet skaitydamas istorinę literatūrą A.Bloškys susidūrė ir su tamsiąja šios profesijos puses. 

Iki XIX a. daugelyje Europos šalių – Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje – kaminkrėčiai kaminams valyti pasitelkdavo mažamečius vaikus iš neturtingų šeimų – samdydavo juos už nedidelius pinigus. Įsispraudę į kamino vidų jie ropšdavosi į viršų remdamiesi alkūnėmis ir keliais, taip suodžius valydami savo rūbais. 

Yra aprašyti atvejai, kai įlindę į kaminą vaikai uždusdavo ir ten įstrigę mirdavo. Tuomet tekdavo kaminą ardyti, kad ištrauktų kūną. Nemažai tokių mažųjų kaminkrėčių žūdavo, kai išlindę iš kamino nukrisdavo nuo stogo.

Vaikų išnaudojimo atvejų pradėjo mažėti Europoje įvedus kaminų mokestį. Tada pradėta įrenginėti krosnių ir židinių kanalus, kuriais dūmai pasišalindavo pro vieną ant stogo išvestą kaminą. 

Šie kanalai net ir vaikams buvo per maži, todėl kaminų mokestis paskatino kaminų valymą iš viršaus mechaninėmis priemonėmis. 

Vaikų pasitelkimas kaminams valyti įstatymu Anglijoje buvo uždraustas tik 1875 metais. Iki XIX a. pabaigos tokius įstatymus priėmė ir kitos Europos šalys.

Nejaučia aukščio baimės 

Kaminkrėčiu A.Bloškys tapo visiškai atsitiktinai, o ant stogo jį užkėlė aistra alpinizmui. 

„Nebūčiau net susapnavęs, kad tuometį Kauno politechnikos institutą baigęs ir maisto pramonės inžinieriaus mechaniko specialybę įgijęs kada nors valysiu kaminus ir iš to pragyvensiu“, – tokiu likimo posūkiu dabar pats stebisi palangiškis. 

Pirmą kartą išvalyti kaminą jo paprašė vienas pažįstamas, kai A.Bloškys prieš 30 metų dar dirbo Palangos duonos gamykloje. 

„Jis žinojo, kad nebijau aukščio, nes anksčiau užsiėmiau alpinizmu. Nuo 1983 iki 1989 metų esu įveikęs apie 30 viršukalnių, buvau Lietuvos alpinizmo rinktinės narys.

Man buvo malonu vėl patirti adrenaliną ir pasikarstyti stogais. Apie aukščio nebijantį kaminkrėtį netruko pasklisti garsas ir užsakymų išvalyti kaminą ėmiau sulaukti vis dažniau. 

Pažįstami Kauno ugniagesiai man dovanojo nurašytus kaminų valymo įrankius ir aš po truputį įsisukau taip, kad kaminų valymas tapo mano profesija ir pragyvenimo šaltiniu“, – pasakojo A.Bloškys. 

Dabar jis naudojasi Anglijoje pagamintais profesionaliais kaminų valymo įrankiais ir jau ne visuomet ropščiasi ant stogo. 

Paprastesnės konstrukcijos kaminus palangiškis gali išvalyti ir iš apačios naudodamas sudedamus lanksčius strypus, kurių antgalio viršuje suodžius valo rotoriaus sukami metaliniai šeriai.

Kelia grėsmę gyventojams 

Palangiškis neskaičiavo, kiek kaminų yra išvalęs, tačiau jie jau būtų skaičiuojami šimtais. 

Užsakymų pagausėjo tada, kai prieš 20 metų miestuose pradėjo sparčiai daugėti individualių namų. Iš pradžių jie buvo apšildomi kietojo kuro katilais, šeimininkai įsirengdavo židinius, todėl beveik kiekvienas namas turėdavo du kaminus, kuriuos reikėjo valyti. 

„Visa bėda ta, kad žmonės nesuvokia grėsmės, kurią kelia nevalomas kaminas. Juk kilus net menkiausiam gaisrui geriausiu atveju nukentės stogas, kurį reikės remontuoti, o nuostoliai bus skaičiuojami dešimtimis tūkstančių eurų.

Tačiau išvalyti kaminą žmonės mane kviečiasi tuomet, kai jis jau užsikišęs susikaupusiais suodžiais. Šeimininkai nesupranta, kad iki tol jie gyveno ant parako statinės“, – gyventojų abejingumu stebėjosi kaminkrėtys. 

Jam nekart yra tekę savininkus gelbėti iš bėdos, kai jie bandydavo pataupyti ir kaminą mėgindavo išsivalyti patys. 

Tokiais atvejais A.Bloškiui iš kaminų yra tekę traukti savadarbiais svarmenimis paverstus vaikiškus kibirėlius su smėliu, įvairius vamzdžius ir net plaktukus.

Alvydas Ziabkus

Lrytas.lt