Būsimos merų galios: daug kalbama, mažai težinoma

Viešojoje erdvėje apie tai lyg ir kalbama, tačiau mažai težinoma: dažnas rinkėjas nė neįsivaizduoja, už ką rengiasi atiduoti savo balsą.

Esminiai pasikeitimai: nuo statuso iki įgaliojimų

Pagal iki šiol galiojusį Vietos savivaldos įstatymą, atstovaujamoji institucija buvo miesto ar rajono savivaldybės taryba ir meras, tarybos posėdžiams pirmininkavo meras, taryba paskirdavo pavaduotojus.

Vykdomoji institucija – tai savivaldybės administracijos direktorius, kurį paskirdavo taryba ir kuris administruodavo savivaldybės biudžetą.

Po įstatymo pakeitimų atstovaujamoji institucija išlieka savivaldybės taryba, tarybos posėdžiams ir toliau pirmininkaus meras.

Tačiau jis tampa vykdančiąja institucija ir dabar jau jis administruos savivaldybės biudžetą. Iš esmės meras tampa savivaldybės faktiniu vadovu, atsakingu už savivaldybės plėtrą ir pokyčius.

Jeigu iki šiol meras buvo savivaldybės atstovaujamosios institucijos savivaldybės tarybos narys ir jos vadovas, planavo tarybos veiklą, sudarydavo posėdžių darbotvarkę, šaukdavo posėdžius, pasirašydavo tarybos sprendimus, balsuodavo, balsams pasiskirsčius po lygiai – lemdavo mero balsas, teikdavo tarybai tvirtinti merų pavaduotojų ir administracijos direktoriaus kandidatūras.

Tai dabar meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, jis nėra tarybos narys ir nevadovauja tarybai, nebalsuoja tarybos posėdžiuose, turi tarybos sprendimų veto teisę, teikia tarybai pritarti dėl vicemerų kandidatūrų, vienasmeniškai skiria savivaldybės administracijos direktorių.

Kaip ir iki šiol, meras planuos savivaldybės tarybos veiklą, sudarys tarybos posėdžių darbotvarkę, šauks juos, pirmininkaus, pasirašys tarybos sprendimus.

Tapęs savivaldybės vadovu, meras administruos savivaldybės biudžeto asignavimus, sudarys ir teiks savivaldybės tarybai savivaldybės biudžeto projektą, tai yra atliks tuos darbus, kuriuos iki šiol atlikdavo savivaldybės administracijos direktorius.

Nelieka pavaduotojo ir sekretoriato, daugėja vicemerų

Įstatymu numatyta, kad nelieka administracijos direktoriaus pavaduotojų, tačiau yra didinamas vicemerų pareigybių skaičius: Kretingos rajono savivaldybėje, kurios taryboje – 25 nariai, gali būti steigiamos 2 vicemero pareigybės (ten, kur yra 41 ir daugiau narių, numatomos 4 vicemerų pareigybės; kur 27–31 narys – 3 vicemerai).

Pagal įstatymą, nelieka savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato: posėdžiams sekretoriaus mero skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, kuris nėra savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, dėl tarybos sekretorių skaičiaus sprendžia taryba.

Įstatymu numatyti ir kiti vietos savivaldos aspektai: mero pavadavimas, laikinas mero pareigų ėjimas, mero veto teisė, atlyginimų pokytis, savivaldybės tarybos veiklos pokyčiai, tarybos narių darbo apmokėjimas, savivaldybės tarybos opozicijos, mažumos teisių stiprinimas ir pan.

Atsiranda prievolė steigti savivaldybės kolegiją, kurią sudaro taryba iš mero, vicemerų, savivaldybės administracijos direktoriaus, tarybos komitetų pirmininkų, Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkų, opozicijos lyderio. Kolegijos posėdžiams pirmininkauja meras.

Administracijos direktorius netenka savo rezervo

Savivaldybės administracijos direktorių nuo šiol vienasmeniškai politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu skirs meras. Direktorius kartu su meru atliks Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo jam pavestas ekstremaliųjų situacijų valdymo funkcijas.

Pagal naujas įstatymo nuostatas, administracijos direktorius netenka pavaduotojo, taip pat – administracijos direktoriaus rezervo. Jį keičia mero rezervas, kurį sudaro ne mažiau 0,25 proc. ir ne daugiau kaip 1 proc. savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant valstybės dotacijų savivaldybių biudžetams).

Šių metų savivaldos rinkimai – ypatingi

Bandydamos perteikti Vietos savivaldos įstatymo pataisų pagrindines nuostatas, „Pajūrio naujienos“ pakalbino Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros dėstytoją Gabrielę Burbulytę-Tsiskarishvili.

Ji, per 20 metų dirbdama šioje mokslo įstaigoje, visus tuos metus daugiausiai specializavosi regioninės politikos ir vietos savivaldos klausimais, kuriais pradėjo domėtis dar studijuodama politikos mokslus. „Politika yra labai natūrali mano gyvenimo dalis – tai mano darbas“, – sakė ji.

– Gerbiama Gabriele, gal turite įžvalgų, kodėl reikėjo priimti pataisas, tiksliau – stiprinti mero galias. Kokios politinės aplinkybės subrandino tas pataisas? – „Pajūrio naujienos“ paklausė regioninės politikos mokslų žinovės.

– Šių metų vietos savivaldos rinkimai yra ypatingi, nes rinksime merus ir tarybas, kurie dirbs pagal naują institucinės struktūros modelį. Kas tai yra ir kodėl reikėjo keisti senąjį modelį?

Tie, kam yra tekę gyventi kitose pasaulio šalyse, tikriausiai yra pastebėję, kad savivaldybės visur gana stipriai skiriasi: vienose šalyse jos yra didesnės, kitose – mažesnės; vienose šalyse labai daug ką sprendžia merai, kitose – išimtinai tik tarybos; vienose šalyse savivaldybės tenkina tik būtiniausius gyventojų poreikius, kitose – rūpinasi beveik viskuo, išskyrus nacionalinį saugumą ar užsienio politiką ir t. t.

Tokie skirtumai priklauso nuo susiklosčiusių istorinių tradicijų ir jų derinimo su moderniais poreikiais.

Tačiau, nepaisant skirtumų, visas savivaldybes bent jau Europoje vienija vienas požymis – vietos gyventojai renka tarybas, kurios, kaip atstovaujamoji institucija, turi vietos sprendimų priėmimo galią.

Tad vieną institucinės struktūros modelio elementą jau turime – tai taryba. O toliau galimi skirtingi variantai.

Tų skirtingų variantų ir Lietuvoje jau esame turėję ne vieną, tobulinome, kad tai išpildytų valdžių padalijimo principą – kad sprendimų priėmimas būtų atskirtas nuo jų įgyvendinimo.

Teko įsikišti ir Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui, kad padėtų tai teisiškai išaiškinti.

Vienas tokių ryškesnių Konstitucinio teismo išaiškinimų dėl institucinės struktūros modelio buvo pateiktas dar 2002 metais.

Tada mūsų įstatymų leidėjai patvirtino kokybiškai naują modelį, kai savivaldybės tarybos iš savo narių išsirinkdavo tarybos primininką – merą, o vykdomosios valdžios įgaliojimai buvo perduodami „iš šalies“ paskiriamam savivaldybės administracijos direktoriui.

Pastarajam būdavo dar suteikti ir įgaliojimai vadovauti savivaldybės administracijai. Pagal šį modelį ir gyvenome iki 2014 metų, kada Seimas patvirtino tiesioginius mero rinkimus.

Įdomu, kad naujai įvesti tiesioginiai mero rinkimai savivaldybės institucinės struktūros modelio nepakeitė: gyventojų išrinktas meras likdavo savivaldybės tarybos, t.y. sprendimus priimančios institucijos, narys.

Vykdomoji valdžia atitekdavo „iš šalies“ paskiriamam savivaldybės administracijos direktoriui. Tokį Seimo narių apsisprendimą lėmė nenoras keisti šalies Konstituciją.

Deja, paaiškėjo, kad šis Seimo narių sprendimas pažeidė mūsų Konstitucijos nuostatą, jog visi gyventojų išrinkti tarybos nariai turi būti lygūs, vienas jų negali turėti didesnių įgaliojimų, kas ir atsitiko pradėjus merus rinkti tiesiogiai.

– Kaip būtų galima populiariai paaiškinti: iki šiol meras buvo atstovaujamosios valdžios asmuo, nuo šiol vykdomosios valdžios atstovas. Kokia šio skirtumo esmė?

– 2021-aisiais metais Konstituciniam teismui vėl teko pateikti aiškinimą, kad esamas modelis neatitinka šalies Konstitucijos.

Šįkart, norint išsaugoti tiesioginius mero rinkimus, teko imtis ir Konstitucijos keitimo, ir savivaldybių institucinės struktūros modelio keitimo.

Šių metų balandžio 1 d. įsigalios naujoji Vietos savivaldos įstatymo redakcija, pagal kurią naujai išrinktos savivaldybių tarybos ir naujai išrinkti merai jau dirbs naujomis sąlygomis. Kokios jos?

Taryba, kaip ir buvo, išlieka svarbiausia savivaldos grandimi – sprendimus priimančia institucija. Naujai išrinkti merai „krenta“ valdžios hierarchijoje ir iš buvusių savivaldybės administracijos direktorių perima vykdomosios valdžios funkcijas.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pozicija išlieka, tačiau ji susiaurinama iki vadovavimo savivaldybės administracijai, t.y. iki įstaigos vadovo.

Galėtume kalbėtis, ir kaip pasikeičia mero funkcijos.

Visų pirma, meras nebetenka sprendimų priėmimo galios – jis privalės organizuoti tarybos priimtų sprendimų įgyvendinimą, net jei jam ar jai tai nepatiks. Tačiau meras išsaugojo galimybę pirmininkauti savivaldybės tarybos posėdžiams.

Praplečiamos savivaldybės tarybos kolegijos funkcijos – kolegija tampa savotišku mero, savivaldybės tarybos pozicijos ir opozicijos atstovų „pasitarimų forumu“, kur galima bus derinti skirtingas pozicijas ir „šlifuoti“ aštrius kampus.

Kaip naujosioms taryboms ir merams seksis dirbti – labai stipriai priklausys nuo žmonių pasirinkimo. Jeigu jie rinks merus iš vienų politinių jėgų, o tarybas – iš kitų, gali būti sunku tikėtis sutarimo.

– Domintų ir moralinė mero darbo pusė: padidinus jo galias, į tokią poziciją turi ateiti ypač plačios erudicijos, aukštų moralinių principų, gerai ūkinius ir finansinius dalykus išmanantis žmogus. Ar tikrai šalyje kandidatai į merus galėtų išpildyti tokius aukštus reikalavimus, kad galėtų atsakyti už rajono, miesto savivaldybių pažangą?

– Tapus vykdomosios valdžios atstovu merui prireiks ir daugiau vadybinių, viešojo administravimo kompetencijų, nes funkcijų skaičius išsiplečia. Teisūs yra tie, kurie sako, kad naujieji merai turės būti miesto ar rajono šeimininkai.

Sakyčiau, kad šiek tiek paralelių galima rasti su mokyklų ūkio dalies vedėjais, nes merams teks spręsti ir atsakyti už daugelį ūkinių klausimų savivaldybėse.

Čia jiems gali labai padėti būsimieji savivaldybių administracijų direktoriai, kuriuos merai galės pasiskirti patys, bei vicemerai.

Tai yra – mero komanda. Įdomu, ar visi kandidatai yra apmąstę, kas galėtų būti jų komandose. Kita vertus, meras išlieka savivaldybę reprezentuojančiu asmeniu, vadinasi, reikės ir iškalbos, gebėjimo bendrauti ir panašiai.

Vienu žodžiu, nepaisant to, kad valdžių hierarchijoje naujai išrinkti merai ir krenta vienu laipteliu žemiau, tačiau jų funkcijos bus gerokai platesnės.

– Su kokiais sunkumais susidurs savivaldybės, perskirstant funkcijas, tai yra joms pereinant iš savivaldybės administracijos mero kompetencijon?

– Kadangi tokio modelio iki šiol Lietuva neturėjo, nors šiek tiek panašumų galima surasti su 1990–1995 metais galiojusiu valdymu, pirmoji kadencija tikrai bus sunki.

Neatmetu galimybės, kad gali būti nemažai kreipimųsi į teismus prašant išaiškinti vieną ar kitą naujosios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos punktą. Bus įdomu.