Be kolegos Vito Lingio, bet vis dar su juo...

Ir, padedant visai neparsiduodančiai, funkcionieriams nepataikaujančiai žiniasklaidai, kurti švariąją Lietuvą. Teisingą visiems. Ne grobuonišką. Ne banditišką. Ne apsivogusią.

„Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina metas, kada reikia nuspręsti. Pasirinkti - su kuo tu? Su sąžine, kuri sako - neužsimerk! Nes tai, ką tu matai, žinai, yra šlykštu, purvina, nedora. O gal paklausyti to balso, kuris gremžia ir gremžia - kam tau visa tai? Kada esi tikras - tau nuo šito kalbėjimo tikrai geriau nebus. Blogiau - galbūt."

Tai - iš Vito Lingio straipsnio („Komjaunimo tiesa", 1987 m. spalio 3 d.).

Spalis jam tapo lemtingu mėnesiu. Apsisprendimo, kaip gyventi. Ir žūties. Labai greitai sekusios po apsisprendimo gyventi su sąžine.

Jis tuo tikėjo. Kad kuria švaresnę Lietuvą. Tikėjo kaip ir kiti respublikonai. Dabar pasklidę pačiose įvairiausiose valstybės institucijose, įstaigose, biuruose. Gal net seniai spjovę į andainykštį, tokį „lingišką" idealizmą. Et, ko tik jaunystėje nepasitaiko!

Bet ir jie, tie visur pasklidę respublikonai, prisimena tą laiką, kai niekas neskaičiavo savo darbo valandų.

Kai visi tikėjome, jog pranešinėdami visuomenei apie kažkodėl ir po 1990 m. kovo 11-osios tarpstančias politikų, valdininkų ydas, dar baisiau - vis įžūliau įsigalinčią banditų gaujų ir korumpuotų teisininkų diktatūrą, kuriame teisingąją Lietuvą. 1989 m. rugsėjo 16-ąją įsteigta „Respublika", prie kurios vairo stovėjo ir V.Lingys, jau spalio 14-ąją drąsiai rašė, pliekdama tradicinius komunistinės nomenklatūros atributus - mašinas, uždaras vilas, specialiąsias parduotuves, poliklinikas, poilsio namus. Ir niekas dar nenujautė, kad po ketverių metų, spalio 12-ąją, pats V.Lingys bus nutildytas.

Kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu. Nes tikri, nė už ką nepaperkami, neparsiduodantys idealistai yra patys pavojingiausi su banditais susiliejusių, persipynusių valdžių priešai.

Vis vien jį prisimename...

Buvę ir esami respublikonai šiomis spalio dienomis vis vien prisimins Vitą. Gal net kaip savo sąžinės priekaištą. Nes nomenklatūros atributai niekur nedingo. Tik dabar kita, jau ne sovietinė, nomenklatūra gyvena daug įspūdingesnėse vilose.

Apsitvėrę nacionaliniuose parkuose, draustiniuose. V. Lingio neliko tada, kai Lietuvoje valdininkų žemės sklypai dar neskraidė eskadrilėmis į pačias gražiausias šalies vietas. Kiek daug V. Lingys jau nepamatė. Gal ir gerai?

Žmogus, žuvęs dėl to, kad gyveno su sąžine, turbūt nenorėtų pamatyti, kiek daug jo pažįstamų į sąžinę jau spjovė. Tegul Vitas kažkur toli vis dar tiki, kad jo taip anksti netekta Lietuva yra švaresnė, tauresnė.

Ko jis jau nesužinos?..

Dabar tokia akivaizdi organizuotų banditų, valdininkijos ir politikų simbiozė jau neįmanoma. Jau reikia uždangos. O V.Lingio laikais banditų ir korumpuotos valdininkijos santykiai buvo beveik atviri. Be jokio apsimestinio kuklumo. Bravūriški.

Su bendromis gimtadienių vaišėmis restoranuose.

Vieni sprogdino, žudė, grobė įkaitus, baugino, grasino. Taip aktyviai dalyvaudami „niekam nepriklausančių" objektų, įmonių privatizavime.

Kiti šešėliniuose aukcionuose nustatinėdavo prichvatizacijos, kažkodėl vadinamos privatizacija, tikrąsias kainas. Už kiekvieno tuo metu prichvatizuoto objekto stovėjo ir savi banditai, ir savi teisininkai. Stogas.

O dabar visi, kas iš to kruvino laiko išliko, vaizduoja švarių milijonų savininkus.

V.Lingys apie tai jau nesužinos. Jo gyvenimas buvo nutrauktas tada, kai siautėjo „Vilniaus brigada", Šiaulių „princai", Kauno „daktarai", Klaipėdos „gaidjurginiai", Panevėžio „tulpiniai", o valdininkija švaistė Lietuvos valiutos fondą bei valstybės iždą. Jo laikas sustojo prieš prasidedant dar ciniškesniam prichvatizavimo vajui. Kuriame jau dominavo ne konkurentus sprogdinantys banditai, bet baltos apykaklės.

Dabar atrodo, kad už atkurtos valstybės kruvinąjį penkmetį buvo atsakingi tik banditai. O policija, prokuratūra, teismai, funkcionieriai su baltomis apykaklėmis - „ne prie ko".

Praėjus beveik 20 metų iki gyvos galvos pasodino už grotų dar išlikusius kruvinojo laikotarpio banditus-veteranus - ir esą Lietuva apsivalė. Bet ar ji tapo švaresnė, teisingesnė? Juk jos nėra. Šitoje Lietuvoje, kurios jau nemato V.Lingys, vis mažiau lieka lietuvių. Tauta išsivaikšto. Ją puoselėti, saugoti, ginti - jau prastas tonas.

Jis būtų nepatikėjęs, jei kas nors pasakytų, kad 2021 m. šalies valdantieji jau brukte bruks visuomenei vienos lyties partnerystę. Visai nepaisydami, jog apie 80 proc. visuomenės tam priešinasi.

V. Lingys to nesuprastų. Manytų, kad kažkas nevykusiai pokštauja. Briuselis liepė - Briuselis leido?

V. Lingys pats sau leisdavo ar asmeniškai neleisdavo. Ne šunuodegiavo. Jis leisdavo sau sunkiai dirbti, per atostogas keliauti, pramogauti.

Bet leisdavo sau pats. Kaip laisvas žmogus.

Nužudyti nežudant

O dabar? Dabar meinstrymui neparankų žmogų fiziškai pašalinti jau nebūtina. Galima apsieiti be Dekanidzių, Igorio Achremovo paslaugų.

Dabar žmogus pašalinamas kitaip. Jį socialiai žlugdant. Neduodant darbo. Atimant pragyvenimo šaltinį.

Jį viešai dergiant, išjuokiant, demonizuojant. Dabar žmogus, sisteminei propagandai pritariant, ciniškai stumiamas į užribius. Arčiau šiukšlių konteinerio. Tokį žmogų „teisingieji" socialiniai burbulai išjuokia, priklijuoja žeminančias pravardes, „užbanina".

„Teisingieji" dabar maitinasi pripuolę prie Europos Sąjungos fondų. Kaip anksčiau buvo pripuolę prie banditų „stogų".

V.Lingio Lietuva jau neturėtų, kur sugrįžti. Jo Lietuva, nepaisant joje siautėjusių banditų, buvo moralesnė. Žmonės dar buvo draugiškesni. Dar turėjo vilties. Dar su poetu Justinu Marcinkevičiumi, su filosofu Romualdu Ozolu.

Nes toje Lietuvoje, dar buvo tie žmonės, kurie laikė vieni kitus už rankų Baltijos kelyje. Tie žmonės tikėjo, jog užaugs nauja karta, neturinti tarybmečio įspaudo - ir Lietuva sužydės. O ji „sužydėjo" vaivorykštėmis ir vešinčios korupcijos skandalais.

Naujoji karta taip pat ima. Tik kyšių sumos didesnės. Ima plėšriau, ciniškiau.

Manau, kad V.Lingiui su jo įgimtu teisingumo jausmu būtų buvę sunku pritapti prie dabarties. Nebent gelbėtų aštrus, žemaitiškas humoras. Idealistai prisitaikėliams yra patys pavojingiausi. Makabriška, tačiau dabartinis Lietuvos „elitas" išsityčiotų ir iš Vinco Kudirkos, ir iš Adolfo Ramanausko-Vanago, ir iš Romo Kalantos, ir iš bet kokio kito žmogaus, kuris vis dar tiki savo Tėvyne. Ir jos nenori išduoti.

„Elitas" veikia socialinių tinklų burbuluose panašiai, kaip kruvinoji „Vilniaus brigada". Tik ji žudė fiziškai, bent žinodama, už ką.

Už tai, kad kitaip negalėjo nei V.Lingio išgąsdinti, nei nutildyti, nei papirkti.

O dabartiniai burbuliniai „brigadiniai" idealistus žudo morališkai.

Vien todėl, kad išsklaidytų savo egzistencinį nuobodulį.