Šaukštas, kuriuo buvo semiama jūra

„Tik neatimk, Dangau, vilties, išsemti jūros šaukštu“ - tokį Justino Marcinkevičiaus dvieilį savo kabinete ant lentutės buvo pasikabinęs 1975-1987 m. LTSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius profesorius Vytautas Jakelaitis.

„Tą dvieilį būtų galima laikyti profesoriaus viso gyvenimo devizu“, - patikino tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio komandos narė, Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Ne tik ji, daugelis klaipėdiečių, menančių fakultetų klestėjimo laikus, tvirtina: Klaipėda labai daug laimėjo, kai V. Jakelaitis, buvęs LTSR kultūros ministro pirmasis pavaduotojas, atvyko dirbti į Klaipėdą.

1977 m., kai po 10 m. paieškų savo vietos po saule iš Vilniaus, kuriame liko širdis, kepenys, plaučiai, na, beveik viskas liko Vilniuje, grįžau į Klaipėdą, gimtąjį miestą, jį aptikau visai kitokį, nei palikau 1967-aisiais.

Kuo skyrėsi? Gatvėse jau beveik nebematydavau šimtasiūlėmis „pasidabinusių“ ir kerzo batais iki kelių avinčiųjų. Juos jau buvo užgožusi jaunuomenė. Jaunuomenė, kuri plūdo iš visos Lietuvos - studijuoti LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Jie jau buvo spėję „prigaminti“ specialistų. Būrėsi, tvėrėsi chorai, tautinių šokių ansambliai, agitbrigados, dažnai padainuojančios, pavaizduojančios gana aštriai tuometines gyvenimo negeroves. O patys fakultetai tapo, kaip dabar sakytume, kultūrinio gyvenimo centru. Čia vyko patys įvairiausi koncertai, kurių dalyviai buvo ir fakultetų stiprūs kolektyvai.

Vytautas Jakelaitis su žmona Honorata Jakelaitienė 1980 m. Klaipėdoje.

„Fakultetų pučiamųjų orkestras Lietuvoje neturėjo lygių. Per respublikines Dainų ir šokių šventes, kai jos dalyviai žygiuodavo nuo Katedros iki Vingio parko, ne “Trimitas„ - valstybinis dūdų orkestras priekyje eidamas trimituodavo. Papykdavau, kad klaipėdiškiai vis būdavo pasitelkiami“,- prisiminė p. Nijolė.

Ne tik tuo orkestru galėjo didžiuotis Klaipėda, bet ir Algirdo Vyžinto suburtu jungtiniu miesto liaudies instrumentų orkestru, į kurį buvo sukviesti muzikantai ne tik iš fakultetų, bet ir kitų muzikantus rengusių mokslo įstaigų, fakultetų dainų ir šokių ansambliu „Vėtrungė“, kurį „suriktavo“ profesorius Vytautas Gudavičius, Vakarų Europos viduramžių šokių ansambliu „Saltanda“, vadovaujamu Tulijos Zinčiukienės. Daug kuo tuometinė Klaipėda galėjo didžiuotis. O kad į mūsų miestą atvyko gyventi ir dirbti patirties ir ugnies turintys pedagogai - irgi V. Jakelaičio nuopelnas.

Vytautas Jakelaitis su muziejininku Dionyzu Varkaliu Kalvystės muziejuje Klaipėdoje 1995 m.

Vilniuje apie jį buvau tik girdėjusi. Kolegos šnabždėdavosi: Kultūros ministerijos „politiką“ savo nepriekaištingu stotu tempiąs ministro pirmasis pavaduotojas V. Jakelaitis. Ką tuomet išmaniau apie Lietuvos kultūrą? Tai dabar žandikaulis atvipo, kai užtikau jo biografijos pėdsakus: 1963 m. vienas Mažosios Lietuvos dainų švenčių organizatorių, Jūros šventės atnaujintojų, Laikrodžių muziejaus, Klaipėdos kariljono steigimo iniciatorių. Rūpinosi Tolminkiemio bažnyčios atstatymu, Klaipėdos kraštotyros muziejaus veiklos plėtra Mažojoje Lietuvoje, aušrininkų, Mažosios Lietuvos lietuvininkų, ypač Vydūno, kultūros, tautinės savimonės tradicijų puoselėjimu.

Tais 1977-aisiais, o ir vėlesniais metais, viso to nežinojau. Gūglų nebuvo, enciklopedijose labiau dominavo visokios partinės karjeros, ne žmogaus tikroji veikla ir nuveikti darbai.

Taigi, ateinu pas prorektorių „imti interviu“. O jo erdviame kabinete virš jo krėslo ir galvos kabo užrašas „Tik neatimk, Dangau, vilties, išsemti jūros šaukštu“. Tai ir buvo „kabliukas“ daug ko teirautis.

Tiktai žymiai vėliau supratau, kokios „prabos“ tas žmogus buvo. Tai jo pastangomis į Klaipėdą buvo prisivilioti iš Vilniaus pedagogai. Pasirūpinta ir tinkamai apgyvendinti netoli nuo fakultetų.

Mokslininkas, publicistas Antanas Bimba kalbasi su kultūrologu Vytautu Jakelaičiu 1974 m. Klaipėda.

V. Jakelaitis buvo Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio komandos dalis. Nors ir neoficialus. Pasak N. Navogreckienės, jis A. Žaliui „pasufleravo“ kariljono idėją, už kurios pirmininkas užsikabino. Būdamas plačių pažiūrų, o dar platesnių interesų, jis ir Laikrodžių muziejaus idėją „prakalė“. Ta idėja jis asmeniškai buvo suinteresuotas - kolekcionavo laikrodžius. Tai ir padėjo pagrindus tam muziejui tvertis. O paskui jau pačių klaipėdiečių iniciatyva į muziejų buvo nešami dar tebetiksintys, o ir laiko neberodantys mechaniniai laikrodžiai. Daugelis atvykusių į Klaipėdą svetimšalių nustemba - tokių eksponatų retai kur Europoje pamatysi.

V. Jakelaitis, pasirodo, buvęs ir Vasaros estrados statybos iniciatorius. „Regioninės dainų ir šokių šventės vykdavo “Žalgirio„ stadione, kuris tikrai buvo netinkamas toms šventėms. Tai profesorius sumąstė, kad reikalinga erdvė tokiems renginiams. Su architektu Baltrėnu, pasiėmęs matuoklį, pats kiekvieną centimetrą reguliavo dėl akustikos“,- prisiminė N. Navogreckienė.

Jūros šventė, kurios populiariausioje eisenoje per miestą vis dar mašinos riedėjo apkaišytos kūjais ir pjautuvais, fakultetų dėstytojai ir studentai taip pat atliko savo vaidmenį. Eisena tapo teatralizuota, jau pūtė keturi vėjai, joje jau buvo šokama ir dainuojama. Ir kaip graudu, kai dabar, taip sunkiai tverta, po gabaliuką, o ir gerą gabalą nyksta.

LTSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų Rugsėjo 1-osios iškilmės 1981 m. Bernardo ALEKNAVIČIAUS (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvų) nuotraukos.

V. Jakelaitis grįžo į Vilnių, Klaipėdoje palikęs tik pėdsakus. Na, o kai po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo sovietmečiu sukauptų turtų, postų dalybos, pardavę butus ir būstus iš Klaipėdos dingo ir jo kadaise suburti dėstytojai. Besitveriančiame universitete „jakelaitiška“ - laisvės ir kūrybos atmosfera - jau buvo pradingusi. Su „Laumės“ kavine, su vaizdinės agitacijos katedra S. Daukanto gatvėje. Joje dėstytojai su studentais bendraudavo lygiais pagrindais, ugdydami tikrus menininkus, ne amatininkus.

Tikra lietuvybės salelė buvo ir Choreografijos katedra. Kaip čia buvo sėjamos aguonėlės, daiginamos rūtelės! Kokių čia būdavo vakarų su „Lietuva brangi“, arba „Saltandos“ kolektyvas, propagavęs viduramžių Europos šokius su beveik autentiškais, tačiau sovietmečio auksarankių siūtais drabužiais. O jie buvo siuvami Operos ir baleto teatro dirbtuvėse. Visa tai buvo sėjama ir ugdoma ne be prorektoriaus iniaciatyvų, pasufleravimų.

Nors jis mokėjo ir pareikalauti. „Jakelaičio nuopelnas ir tas, kad labai skatindavo dėstytojus augti, rašyti mokslinius darbus iš savo sričių. Radosi liaudies instrumentų, šokių studijų. Nė kiek nesistebiu, kad daugeliui tuometiniuose fakultetuose dirbusiųjų Jakelaičio atmintis ir jo darbo periodas neblėstantys“, - sakė N. Navogreckienė, glaudžiai bendradarbiavusi su prorektoriumi, kaip ir su visa A. Žalio komanda.

Ir aguonos su rūtomis tarsi savaime dygdavo. Kaip fakultetų salė su vitražais, kaip atsiradę vargonai, kuriais vargonuodavo ne tik studentai, bet ir Lietuvos bei užsienio vargonavimo garsenybės. Bet tam reikėjo sūraus prakaito palaistyti - tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.

Tai tiktai menki štricheliai Klaipėdos garbės piliečio portretui. Kaip jis su ta garbe gyveno, jau nebepaklausi - 2015 m., būdamas 87-erių, Vytautas Jakelaitis palaidotas Antakalnio kapinėse.

Informacija

Už ypatingus nuopelnus Klaipėdos miestui Garbės piliečio vardas profesoriui, kultūros veikėjui Vytautui Jakelaičiui (1928-2015) suteiktas 1998 m. gegužės 28 dieną. Vytautas Jakelaitis - Klaipėdos miesto kultūros ir mokslo kūrėjas. Gimė 1928 m. balandžio 13 d. 1973-1987 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dekanas, prorektorius, 1987-1992 m. Lietuvos mokslų akademijos profesorius. Jo išminties, valios, energijos ir talento dėka gimė ir subrendo kultūros, švietimo ir mokslo institucijos, kurios savo darbais gražiai reprezentuoja ne tik mūsų miestą, bet ir visą kraštą. Plačių interesų asmenybės veikla lėmė miesto aukštųjų mokyklų - Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų ir Klaipėdos universiteto plėtrą ir lygį, Lietuvos dailės muziejaus Laikrodžių muziejaus bei Centrinio pašto varpų kariliono atsiradimą mieste. Prof. V. Jakelaičio moksliniai darbai apie Lietuvos dainų šventes, įžymius Lietuvių kultūros veikėjus reikšmingi visai Lietuvai.