Įspėja dėl Baltijos jūros: situacija jau darosi labai rimta

Parlamentarai ragina imtis skubių veiksmų

Apie būtinybę saugoti jūrų aplinką nuo taršos kalbama jau seniai. Dar 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamentas ir Taryba patvirtino Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, kuria nustatyti veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindai. Joje reikalaujama, kad „valstybės narės parengtų priemones, skirtas apsaugoti jūrų aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir atkurti ją ten, kur įmanoma, tausiai naudojant jūrų išteklius, ir taip pasiekti ir (ar) išlaikyti gerą jūros aplinkos būklę iki 2020 m.“

Ypatingas dėmesys jūrų taršos problemai spręsti skiriamas ir šiandien – europarlamentarai tam ragina imtis skubių veiksmų. Kovo 24–25 dienos plenarinėje sesijoje Briuselyje Europos Parlamento nariai ragino žvejus riboti vienkartinių plastikinių gaminių naudojimą ir pereiti prie tvaresnių medžiagų.

Rezoliucijos projekte pažymima, kad žvejybos ir akvakultūros atliekos sudaro net 27 proc. jūrą teršiančių šiukšlių, todėl žvejai bus raginami prisidėti prie žiedinės ekonomikos daugiau investuojant į ekologinių žvejybos įrankių projektavimą ir tobulinant naudojamų įrankių, kuriuose yra plastiko, surinkimą ir perdirbimą.

Parlamentarai ragina palaipsniui atsisakyti polistireninio putplasčio pakuočių ir parengti ES veiksmų planą, kuris leistų iš esmės sumažinti plastiko naudojimą ir upių, jūrų bei pakrančių taršą šiukšlėmis. Skelbiama, kad EP rezoliucijos projektui pritarė 646 EP narių, 3 nepritarė, o 39 susilaikė.

Baltijos jūra – viena užterščiausių: jūrų biologas paaiškino, kodėl

Jūrų biologas, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Sergejus Oleninas užterštumą plastiko atliekomis vadina milžiniška vandenynų problema. Jis prisimena, jog dar maždaug prieš 40 metų, dirbdamas Ramiajame vandenyne, savo akimis matė švarų ir tuščią vandenį toje vietoje, kurioje šiandien jau yra susiformavusi didžiulė vadinamoji plastiko sala. Atokiausiose Špicbergeno salyno vietose galima rasti antropogeninių šiukšlių.

„Yra dar ir mikroplastiko problema – plika akimi nematomos plastiko mikrodalelės, daugiausia naudojamos statybose, pramonėje, pakuotėse. Dalelės patenka į jūrą ir kaupiasi vandens organizmuose. Mes dar net nežinome, koks yra jų poveikis – jis gali būti ir labai lėtas, pasireiškiantis per fiziologinius sutrikimus“, – sako jūrų biologas.

Kalbant apie mums artimą didesnį vandens telkinį – Baltijos jūrą, ši dažnai įvardijama kaip viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Kaip nurodo S. Oleninas, panašų ar net didesnį užterštumą galima sutikti tik Meksikos įlankoje, Karibų jūroje, Indijos vandenyno pakrantėse ir kai kur Viduržemio jūroje.

„Baltijos jūra užterštumu išsiskiria ne todėl, kad išskirtinai netvarkingi žmonės aplink ją gyvena, o dėl savo fizinių savybių. Tai yra negili, praktiškai beveik uždara jūra, kurios sąsiauriai ir pralaidumas yra labai maži. Todėl ryšys su vandenynu ir vandens apykaita yra lėti: pavyzdžiui, jei kaimyninėje Šiaurės jūroje vanduo pasikeičia per kelis mėnesius, tai Baltijos jūrai prireikia metų.

Be to, čia pakankamai žema vandens temperatūra, ir teršalai, kurie galėtų degraduoti didesnėje temperatūroje, užsilieka. Galų gale, su Baltijos jūra besiribojančiose šalyse yra išvystyta intensyvi pramonė ir žemės ūkis, kurie teršia jūrą“, – taršą lemiančius veiksnius vardija jūrų biologas.

Opiausia problema Baltijos jūroje – ne plastikas

Baltijos jūroje yra nemažai aplinkos problemų, opiausia yra perteklinis fosforo ir azoto patekimas per pramonę ir žemės ūkį, cheminis užterštumas, žuvų išteklių išeikvojimas. Lietuvoje imamasi daug priemonių tam, kad šios problemos būtų sumažintos, tačiau ne viską galima išspręsti mūsų šalies mastu: labai svarbus susitarimas su visomis Baltijos jūrą supančiomis šalimis.

„Čia kaip bendrame kieme. Net jeigu visiškai sustabdysime teršalų patekimą iš mūsų teritorijos, gero rezultato nepasieksime, jeigu mūsų kaimynai elgsis neatsakingai“, – pabrėžia jūrų biologas.

Šalia tradicinių, gerai žinomų taršos rūšių, yra ir naujų, „atsirandančių“ teršalų, pavyzdžiui, antibiotikų, naudojamų medicinoje ir žemės ūkyje. Pastebėta, kad jų patekimas į vandenį gali sukelti rimtų problemų.

„Užterštos jūros poveikis žmogui gali būti aštrus arba kaupiamasis. Aštrus – kai žmogus apsinuodija, pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje, Aistmarėse dėl pramonės teršalų, išleistų į marias, žmonėms pasireikšdavo Hafo liga. Dabar tokių atvejų beveik nėra, nes Baltijos jūroje, kaip ir visoje Europoje, griežčiau kontroliuojami teršalų kiekiai, kai kurių sunkiųjų metalų patekimas į jūrą per pastaruosius metus žymiai sumažėjo. Situacija nėra tokia tragiška, kaip kartais rašoma, bet atsipalaiduoti jokiu būdu negalima“, – sako S. Oleninas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, jog Baltijos jūroje bendrai sumažėjusi ir tarša naftos produktais, nes įvesta laivų kontrolės sistema, leidžianti per palydovines nuotraukas nustatyti taršos išsiliejimo kaltininką ir pateikti jam baudą. Tai sudrausmina potencialius teršėjus.

Šiuo metu Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutas ruošia pasiūlymus priemonių programai, padėsiančiai pagerinti Baltijos jūros būklę. Išanalizavę jūros aplinkos būklę, ekspertai siūlo, ką reikia daryti tam, kad, pavyzdžiui, būtų sumažintos žmogaus veiklų, darančių fizinį poveikį dugno buveinėms, pasekmės, kaip kontroliuoti, kad komerciniams tikslams naudojamų žuvų populiacijų eksploatacijos intensyvumas neviršytų saugių biologinių ribų, ką daryti, kad sumažėtų šiukšlių ir teršiančių medžiagų išmetimas.