Denisas Nikitenka: Ši Baltojo švyturio nuotrauka – viena gražiausių, raiškiausių

Tiesiog įspūdinga. Bet joje yra intriguojanti ir galbūt tik dabar pastebėta detalė...

Lietuviškuoju tarpukariu (1923-1939 m.) klaipėdiečiai Baltąjį švyturį labai mylėjo. Jis buvo reguliariai dažomas balta spalva. Idant apsaugotų metalinį korpusą nuo korozijos. 

Bangomūšoje juk tarnybą ėjo šiaurinio molo sargas. 

Ir buvo tokia tradicija: perdažius virš  dviejų metrų aukščio, hermetinių, kniedytų durų užrašyti datą, kada buvo dažyta (žr. padidintą vaizdą komentare). 

Kol neįnikau į knygos rašymą, tol nepastebėjau mielo sutapimo. 

Ir kodėl švyturys būtent šioje nuotraukoje tiesiog švyti. Data: 8.VIII.1934. Ką tai reiškia? O gi pasiruošimą pirmajai Jūros dienai! 

Ji vyko 1934 m. rugpjūčio 11-12 d. Štai, kodėl Baltukas – toks iščiustytas, tiesiog spindintis. 

Ir dar vienas niuansas: po Klaipėdos krašto aneksijos, hitlerinės okupacijos Baltojo švyturio priežiūra buvo visiškai kitokia. Nuotraukose jis atrodo tiesiog apgaulėtinai. 

Ties virinimo siūlėmis – rūdys, ant korpuso, ažūrinio balkonėlio – korozijos dėmės. Purvinas. 

Nežinau, ar dėl to, kad vyko Antrasis pasaulinis karas ir ne tas buvo galvoje, ar šiaip. 

Nebuvo tokios tradicijos pedantiškai rūpintis šia Klaipėdos marinistine ikona, kaip lietuviškuoju tarpukariu. 

Ant korpuso yra fiksuotos ir kitos perdažymo datos. 

Nepagalvokit, kad tik prieš atvykstant į Melnragę sakyti kalbos prezidentui Antanui Smetonai jį taip nupudravo. 

Ne.

Tiesiog labai prižiūrėjo. 

Knygoje bus labai daug atradimų, niekur neskelbtų faktų ir intriguojančių analizių... Užsivedęs esu, kaip Karlsonas.