Ankstyvą pavasarį – srutų grėsmė Kuršių marių ekologinei būklei

O tai reiškia dar didesnį neigiamą poveikį Kuršių marioms, į kurias galiausiai patenka visi į Lietuvos vandenis patekę teršalai.

Į laukus pilamos srutos suteka į marias

Remiantis Žemės ūkio ministro patvirtintu įsakymu dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų, šalies ūkininkai laukus tręšti srutomis gali nuo kovo 20 dienos iki lapkričio 15 d.

Tačiau šis įsakymas numato ir išimtis –jei keturias paras iš eilės vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė nei 5 laipsniai šilumos, Žemės ūkio ministerija gali duoti leidimą laukus srutomis tręšti anksčiau, taip pat galimas ir šio sezono prailginimas.

Pavyzdžiui, 2020-aisiais srutas į laukus buvo galima pilti jau nuo kovo 10 dienos ir net iki gruodžio 1 d. Aplinkosaugininkai baiminasi, kad esant ankstyvam pavasariui, srutų pylimo į laukus terminas gali būti paankstintas ir šiemet.

Remiantis Europos komisijos rekomendacijomis, Lietuvos klimato sąlygomis rudeninis tręšimas turėtų baigtis vėliausiai spalio 15 d. Aplinkosaugos specialistai ragina neskubėti ir su tręšimo pradžia.

Naujausiais aplinkos apsaugos specialistų duomenimis, net 28 proc. Lietuvos paviršinių vandenų nitratų kiekis viršija normas, o situacija kasmet blogėja. Kuršių mariose Aplinkos apsaugos agentūra nuolat fiksuoja tarp labai blogos ir patenkinamos svyruojančią azoto ir fosforo.

Daugelyje vandens telkinių, o ypatingai Kuršių mariose fiksuojama eutrofikacija – biologinės masės perteklius dėl itin gausių maistinių medžiagų, daugiausia azoto ir fosforo.

Lietuvos žemės derlingumui mažėjant, žemės ūkis kasmet didina naudojamų trąšų kiekius. Aplinkos apsaugos politikos centro duomenimis, nuo 2014 iki 2018 m. Lietuvoje į žemę įterpiamo azoto kiekis išaugo beveik dešimtadaliu - nuo 102,9 kg/ha iki 109,2 kg/ha. Iš jų apie 90 kg/ha į žemę patenka su mineralinėmis ir organinėmis trąšomis.

Fosforo įnešimas į dirvožemį Lietuvoje išaugo dar daugiau - nuo 12,4 kg/ha iki 13,9 kg/ha. Visas fosforo kiekis į žemę ir vandenį patenka tik dėl žemės ūkio veiklos.

Statistikos departamento duomenimis 2020 metais Lietuvoje buvo beveik 3 mln. naudojamos žemės ūkio paskirties žemės, iš kurios beveik 2,2 mln. ha buvo naudota pasėliams. Tad galima tik įsivaizduoti, koks kiekis trąšų patenka į mūsų upes, o galiausiai į Kuršių marias.

Viena šiuo metu vykdomų veiklų, kuri leidžia Kuršių mariose šiek tiek sumažinti azoto, fosforo bei kitų maistinių medžiagų koncentracijas – nendrių, kurios kaupia šias medžiagas, šienavimas ir šalinimas. Tačiau tai kol kas vykdoma labai nedidelėmis apimtimis ir, daugiausiai, biologinės įvairovės apsaugos, o ne vandens valymo tikslais.

Žemdirbiai nesilaiko aplinkosaugos reikalavimų

Biomedicinos mokslų daktaro Aušrio Balevičiaus, situaciją gerokai pablogino prieš kelis metus prailgintas tręšimo srutomis terminas.

„Srutos į laukus pradedamos pilti, kai tik nueina įšalas, laukai dar turi perteklinės drėgmės, o augalų kurie įsisavintų srutų maistines medžiagas dar nėra arba būna vos prasidėjusi augalų vegetacija.

Tai reiškia, kad visas augalų neįsisavintas maisto medžiagų perteklius su paviršiniu nuotėkiu bei drenažo vandenimis keliauja tiesiai į mūsų upelius, upes, o galiausiai atsiduria Kuršių mariose, kur ir taip fiksuojamas per didelis maistinių medžiagų, ypatingai azoto kiekis.

Kaip aiškina mokslininkas, nuo maistinių medžiagų pertekliaus – eutrofikacijos, kenčia dauguma Lietuvos vandens telkinių.

Vandens ekosistemų produktyvumą labiausiai sąlygoja azoto ir fosforo junginių koncentracijos, kurių itin gausu srutose.

Šio proceso neigiamos pasekmės: padidėjęs vandens telkinių produktyvumas, sumažėjusi biologinė įvairovė, perteklinis užžėlimas vandens augalija, periodiškai itin gausiai žydintis vanduo (pasitaiko ir toksinus produkuojančių melsvabakterių sukeliamų vandens žydėjimų), spartesnis vandens telkinių pelkėjimas.

Pasitaiko atvejų, kai, esant aukštai oro ir vandens temperatūrai, dėl intensyvaus perteklinės biomasės skaidymosi vandens telkiniuose (pv., Gauštvinio ežere, Kuršių mariose ir kt.) stebimas deguonies trūkumas, dėl kurio dūsta žuvys“, - pasakoja A. Balevičius.

Situaciją dar labiau blogina tai, kad žemdirbiai siekdami didesnių uždarbių dažnai nesilaiko galiojančių vandens telkinių apsaugos normų.

Pavyzdžiui, prie upelių, melioracijos griovių ir kitų vandens telkinių turi būti palikta apsauginė juosta, kuri stabdo vandens nutekėjimą nuo laukų.

Tačiau Lietuvoje labai dažnai laukai ariami iki pat vandens telkinio šlaito, o tai reiškia, kad palijus vanduo iš laukų neturi jokių kliūčių tekėti tiesiai į paviršinius vandenis.

Asociatyvi nuotr. / Laukai tręšiami mėšlu© DELFI / Valdas Kopūstas